Vakar, būdami Žemaitijoje, bedėme pirštu į žemėlapį ir išsirinkome pusdienio maršrutui Papilę ir porą aplinkinių dvarų. Papilėje iki tol nebuvau buvęs, bet kurdamas Lietuvon.lt žemėlapį mačiau, kad tokiame mažame miestelyje yra labai daug įdomių vietų aplankymui. Maršrutą netikėtai beveik sugriovė Pavirvyčio dvaras, kur pats savininkas papasakojo istoriją ir užtrukome ilgiau, nei tikėjausi, bet spėjome nusigauti ir iki Papilės, kuri turizmo objektų turi daugiau nei vidutinis Lietuvos miestas.

Maršrutas atrodė taip – pradėjome nuo apačios, nuo Pavirvyčio dvaro, tuomet Paragių dvaras ir Lazdynų Pelėda jame, tada Šiaudinių bažnyčia ir desertui Papilė.

Labai gerai, kad prasukome pro Pavirvyčio dvarą, nes visiškai netikėtai atradome kalną istorijos jame. Pasirodo, tai vienas iš retų (gal vienintelis?) dvarų Lietuvoje, kuris niekada nebuvo parduotas, užstatytas ar kitaip išpinkevičiuotas – ėjo iš kartos į kartą ir dabar priklauso buvusių savininkų provaikaičiui. Išskyrus, aišku, karą ir tarybinį periodą.

Dvaras dabar sutvarkytas, jei būtų galima nuomotis kambarius jame – čia būtų puiki vieta poilsiui.

Atvažiavus sutikom savininką, kuris pravedė mini ekskursiją po dvarą, papasakojo istoriją, ir taip pokalbiai užtruko gana netrumpai. Susipažinkit – buvęs VGTU anglų kalbos dėstytojas, 85-erių Valdemaras Michalauskas. Daug žino apie Lietuvos dvarus, dar daugiau apie istoriją. Po darbo VGTU grįžo į gimtąjį dvarą, su valstybės pagalba sutvarkė jį ir dabar čia gyvena:

Dvaras medinis, rąstinis, gražiai sutvarkytas:

Palyginimui, kaip dvaras atrodė dar visai neseniai – Bernardinų video.

Šeimininkas leido įkišti nosį į keletą patalpų – nors po karo iš dvaro viskas buvo išvežta, nelikę originalių baldų ir t.t., bet viena patalpa labai įdomi – vidury dvaro nuo senų laikų stovi dūminės pirkios erdvė (ar kaip ją teisingai pavadinti?). Didelis kambarys, vietoj kurio lubų – kaminas, nes čia būdavo kūrenamos malkos ir taip apšildomas dvaras. Tokio didelio nebuvau matęs niekur Lietuvoje.

Išsikalbėjus šeimininkas papasakojo įdomią dvaro istoriją. Trumpai būtų taip: dvaras nuo pat pastatymo priklausė Šemetų giminei. Per Napaleono kariuomenės žygius Lietuvoje susirgo ir dvare liko vienas šios kariuomenės karininkas – Pjeras Druvė. Jis susituokė su Šemetų dukra Morta. Pjero ir Mortos anūkas – Antanas Ričardas Druvė, buvo karininkas, artimas draugas su Suomijos generolu ir prezidentu Carlu Gustafu Mannerheimu. Pats Mannerheimas ne kartą lankėsi Pavirvyčio dvare, dabar čia užsuka ir Suomijos ambasados atstovai. O dabartinis dvaro savininkas – Valdemaras Michalauskas – yra Antano Ričardo Druvė anūkas, arba kitaip tariant – Napoleono armijos karininko Pjero Druvė proproproanūkis.

Apie tai dvaro šeimininkas yra parašęs knygą, kurią vietoje ir nusipirkome:

Nežinau, kiek dar Lietuvoje yra tokių dvarų, kur gali užsukęs tiesiog pasikalbėti su dvaro įkūrėjų palikuoniu, kuris visą dvaro istoriją žino iki smulkmenų. Žiauriai įdomu, ir vien jau dėl to Pavirvyčio dvaras vertas net atskiros kelionės iki jo. Mes, manau, dar irgi grįšim čia.

Jei būsite dvare, paeikite iki Virvytės – už dvaro buvo gražus parkas, dabar išlikęs galingas ąžuolas:

Virvytės upė:

Dvaro svirnas, kurį net svarstė perkelti į Rumšiškes:

Toliau pavažiavome iki Paragių dvaro, iš kur kilusi Lazdynų Pelėda:

Dvare šiuo metu vyksta VDA studentų pleneras, tai daug laiko dvaro apžiūrai neskyrėme:

Pakeliui nuo Paragių dvaro link Papilės sustojome Šiaudinės kaime, kuriame stovi labai sena medinė bažnyčia (istorijos čia nepasakosiu, apie kiekvieną iš šių objektų trumpa istorija aprašyta Lietuvon.lt žemėlapyje):

Ir toliau jau Papilė, kuri verta atskiro savaitgalio net važiuojant specialiai iš kokio Vilniaus ar Kauno.

Papilės pirmasis piliakalnis, ant kurio įkurtos kapinės (tiesą sakant, pirmą kartą matau, kad kapinės būtų ant piliakalnio – ar dar kur nors yra taip?):

Papilėje palei Ventą nutiestas Jurakalnio geologinis pažintinis taką, kurio kabinome tik mažą atkarpą. Joje – Jurakalnio apžvalgos bokštas. Nors ir nedidelis (15 metrų aukščio), palyginus su kokiu Mindūnų bokštu, bet nelipti ant jo būtų nuodėmė:

Vaizdas į Papilę ir Ventą nuo bokšto:

Pažintinio tako atkarpa – labirintai per kalvas su puikiais vaizdais į Ventos slėnį:

Venta – dar siaura, nepalyginsi, su ta Venta, kuri Ventspilyje įteka į Baltiją:

Dar Papilėje radome beždžionių tiltą, kurio nebuvau įtraukęs į žemėlapį (jau ištaisiau klaidą). Stabiliai atrodo tik nuotraukoje – einant siūbuoja į visas puses. Gera atrakcija. 🙂

Ir paskutinis objektas maršrute – prie Papilės ant Ventos kranto pastatytas Augustaičių vandens malūnas:

Šalia įkurtas žirgynas, tai visokių karietų čia nemažai:

Viduje gal ir žirgai, bet nieko nebuvo malūne, tai nepatekome:

Žaliuoja Ventos atšaka, nukreipta pro malūną:

Va taip – bedi pirštu į žemėlapį ir pusdieniui įdomių objektų daugiau nei reikia. Papilėje dar nespėjome apžiūrėti Penkiolikamienės liepos, Juros periodo atodangos, netoliese buvo dar vienas, Papartynės vandens malūnas, o turint laiko verta nuvažiuoti ir iki Viekšnių, kur dar mažiausiai keli dėmesio verti objektai. Varykit Lietuvon, kol vasara. 🙂