Kodėl Gruzija yra KITOKIA šalis?

Kodėl Gruzija yra KITOKIA šalis?

Atsakymas paprastas: nes tik Gruzijoje taip lengvai galima patirti tokių nuotykių ir greitai susibendrauti su kiekvienu sutiktu žmogumi – nesvarbu, tai taksistas ar pirties darbuotoja.
Toliau – padrikas pasakojimas ir kelios situacijos iš paskutinės kelionės savaitgalį į Gruziją. Ir su konkrečiomis istorijomis nesusijusios nuotraukos.
***
Nusileidžiam Kutaisio oro uoste, įsėdam pas taksistą Georgį, įkalbėjusį mus nuvežti į Tbilisį, ir per pirmą kelionės pusvalandį jau keičiam kelionės planus – vietoj paskutinės nakties Kutaisyje sutinkame su jo pasiūlymu anksti ryte į oro uostą važiuoti tiesiai iš Tbilisio. Po kelių minučių jau suderiname, kad nupirksime iš jo porą litrų naminio vyno, ir vos įvažiavus į Tbilisį atsiduriame baisiame devynaukščių ir greta besiganančių karvių rajone, mūsų pačių Pašilaičiais pavadintu, kuriame gyvena Georgi. Jo sūnus atneša žadėto vyno, čia pat taksi automobilyje jo ir paragaujame.
***
Vos įvažiavus į Tbilisį, paaiškėja, kad buto, kurį maniau esame išsinuomavę, rezervacija per airbnb.com dėl mano klaidos nepatvirtinta, todėl jis užimtas kitų žmonių. Kai kitoje šalyje šioje vietoje atsisveikintume ir su nieko bendro neturinčiu taksistu, ir su to buto savininku, bei eitume savais keliais ieškoti nakvynės, šiuo atveju taksistas Georgi tampa tarpininku, telefonu kažką ilgai aiškindamasis su buto savininku, vėliau jau tiesiai su pačiu buto savininku ieškome išeičių – jis internete ir telefonu ieško mums kito buto už panašią kainą, kol galiausiai randa ir pats nuveža į jį. Sako, nepaliksiu gi jūsų ant ledo. Nepaliko.
***
Praėjus porai dienų vėlai vakare skambina jau draugas taksistas Georgi – gerokai įkaušęs, klausia, ar nepritrūkom vyno, siūlosi atvežti ten, kur mums reikia. Pasiūlymo atsisakėm, nes buvom apie 100 km nuo Tbilisio. Tiesa, naminio ir sau gaminto vyno Gruzijoje gauti lengva, jį gamina beveik bet kuri šeima. Ir tokį pirkti daug geriau, nei iš turgaus, gaminamą pardavimui – daug geresnis, skanesnis, o ryte nei galva, nei sąžinė neskauda.
***
Tbilisyje išsinuomojome automobilį, pagal nuomos sąlygas – kuras empty-empty, t.y. tuščiu baku pasiimi, tuščiu ir grąžini. Bet dar niekada nuomojant automobilį užsienyje nebuvome susidūrę su tikrąją frazės empty-empty prasme – Tbilisyje nuvažiavome gal kokius 800 m ir kuras baigėsi. Teko skambinti automobilio nuomotojams, laukti, kol šie su taksi ir kuro bakeliu atvyks pas mus, stovinčius gatvėje, ir papildys baką.
***
Važiuojant link David Gareja vienuolyno (kooooks šitas geras!!) patys nepaskaičiavome, kad visas kelias nuo Sagarejo miesto (apie 50 km) eina per negyvenamas stepes, ir kuro degalinių nerasi nė su žiburiu, o bakas jau apytuštis buvo. Todėl teko stoti vieninteliame kaime pakeliui, Udabno, ir ten ieškoti kuro. Kaimas baisus, pastatai kaip po karo, civilizacijos beveik nerasta, ir jei ne keletas gatvėse lakstančių vaikų, Udabno kaimą būtų galima laikyti po Černobylio katastrofos numirusio Pripetės miesto jaunesniuoju broliu. Bet net ir tokiame civilizacijos užkampyje pirmas gruzinas, paklaustas, ar yra šansų šiame užkampyje gauti kuro, pats įšoka į mūsų mašiną, nuveža iki taško, kur bobulė per tvorą mums parduoda 10 litrų benzino. Už tarpininkavimą paliekame jam 5 larius, kuriuos jis, matyt, gerai investavo – po kelių valandų grįžtant pro tą kaimą sutinkame tą patį gruziną, jau gerokai svirduliuojantį Udabnos gatve.
***
Signachyje ieškant užsakytos nakvynės vietos, priėjau prie taksisto. Booking.com klaidingai nurodė guesthouse‘o gatvę, todėl taksistas adreso nepažino, bet tuoj ėmėsi skambinti kažkam. Negavęs pagalbos telefonu, dar ir aprėkė tą kažką, kad nežino tokio adreso. Galiausiai susirinko trijų taksistų konsiliumas, pasitaręs paskambino guesthouse‘o šeimininkui, o šis atvažiavo ir pasiėmė mus iš centrinės miesto aikštės. Ir taip kiekvienoje situacijoje – jei tik reikia pagalbos, paklausi bet kurio gruzino, o jis aukos savo laiką ir bandys žūtbūt padėti. Vietoj atsakymo „nežinau“ – skambins, ieškos, vietoj kelio nurodymo žodžiais, paims ir nuves iki vietos. Geri žmonės.
***
Juokinga situacija pirtyje – Tbilisio sieros pirtyse užsisakėm pilingą su masažu. Ateina gruzinas, apsijuosęs rankšluosčiu, rankoje nešasi savo maudymosi trauzus, kuriuos apsimauna mūsų akivaizdoje (kodėl to negali padaryti prieš ateidamas į pirties patalpą – niekas nežino). Po pilingo ir masažo atvirkštinis procesas – apsijuosia rankšluosčiu, nusimauna trauzus, išsigręžia greta mūsų, išeina. Tiesa, lyginant su paskutine kelione į Gruziją prieš ketverius metus, ir čia pajutom, kad Gruzija greitai keičiasi – jei anksčiau pusnuoges moteris pilinguodavo ir masažuodavo tie patys gruzinai, tai dabar moteris masažuoja tik gruzinės. Praradimas turistėms. 🙂 (Be nemažų architektūrinių pokyčių, kitas labai pastebimas dalykas – Tbilisyje sparčiai mažėja Žiguliukų, jau sunku net tokius taksi pasigauti, kas prieš 4-7 metus nekėlė jokių sunkumų – manau, juos jau reikia įrašyti į Gruzijos Raudonąją knygą).
***
Gruzinų kontekste labai juokingai atrodė kokių 40 metų vyras iš Azerbaidžano, sutiktas Signachio svečių namuose, kuriuose ir mes buvom apsistoję. Labai bendrauti norėjęs azeras pradžioje labai paniekinamai kalbėjo apie Gruziją (neva skurdi, netvarkinga, o va Azerbaidžanas turtingas ir puikus), aukštino savo šalį, miestą Qabalą ir kažkokį džiazo festivalį, kuris vyksta jo mieste (stebėjosi, kaip mes nežinom to festivalio, jei visas pasaulį jį žino). Tai vieną naktį papolitikavom su juo prie vyno, įdomu, kaip skiriasi požiūris į daugelį dalykų, pradedant politika ir baigiant šeima (jis stebėjosi, kaip gruzinai jam negali suorganizuoti moterų, nes Azerbaidžane tik vienas skambutis, ir moterų yra, o čia niekas negali padėti; svarbi detalė – namie jo laukia žmona ir trys vaikai, bet tai jam visiškai normalu). Prieš keletą metų, kai buvome Baku, o po to traukiniu pervažiavome į Tbilisį, pajutome labai ryškų skirtumą tarp kaimyninio Azerbaidžano ir Gruzijos – religija ir istorija padarė savo. Bet svetingumo kovoje Gruzija nugalėtų tikriausiai daugumą Europos ar net pasaulio valstybių, ir čia nepersūdant – jau buvau primiršęs, ką tai reiškia, o ši kelionė tik eilinį kartą leido prisiminti tai.
***
Ir viskas čia per 2,5 dienų kelionę Gruzijoje – pusdienis Mtskhetai (senoji Gruzijos sostinė su 5 priebalsėmis žodžio pradžioje, man patinka tas neištariamas pavadinimas) ir Tbilisiui, o dar dvi dienos Kachetijai (vynuogynų regionas Gruzijos rytuose). Įsivaizduokite, kokie įspūdžiai ir atradimai ten būtų praleidus savaitę ar dvi!
Kachetija apskritai nereali, keista, kad mes ten nebuvome užsukę per ankstesnes keliones į Gruziją. Vėliau pasidalinsiu labai patogiu poros dienų maršrutu su vienuolynais, vynuogynais ir gražiais miesteliais. Savaitgalio kelionė į Gruziją tam idealiai tinka. O čia 12 minučių video iš Kachetijos – ką matėm, tą filmavom:
PS: iš naujų atradimų Gruzijoje, šįkart didžiausias – vištiena škmeruli (vienas iš receptų čia). Šlovė šiai vištai (jei būsite Tbilisyje, skaniausiai iš išbandytų restoranų ją gamina „In the shadow of Metekhi“, tik ten rezervacija pageidautina, nes ne visada vietų bus).

Daugiau blogo įrašų apie Gruziją galima rasti čia.

Karolis Žukauskas

Karolis Žukauskas

5 Comments

  • Jolanta

    Iš įspūdžių sunku patikėti, kad buvot tik 2,5 dienos 🙂

    2014 04 17 at 11:43
  • Anonimiškas

    Sveiki, o kur butu galima rasti ta 2,5 dienu marsruta? Ir kur nuomuojates masina? Bei kuriam laikui? Aciu uz atsakymus 🙂

    2014 12 01 at 20:37
  • Karolis Žukauskas

    Maršruto bloge lyg ir nebuvau aprašęs, nebent kur nors FB, bet taip greit dabar nerandu.
    O automobilio nuomai siūlau susirašyti emailu wog4you (at) gmail.com – iš jų ėmėm naudotą Subaru Forester, nuomoja kad ir dienai. Arba galima nuomotis auto su vairuotoju, čia padės bet kuri nakvynės vieta arba tiesiog gatvėje galima susitarti su taksistais.

    2014 12 02 at 09:10
  • Anonimiškas

    Buciau labai dekinga, jei pavyktu Jums atrasti 🙂 sausi planuojam kelione, tai gal iki to laiko dar pavyks 😉

    2014 12 02 at 17:22
  • Karolis Žukauskas

    parašykit man į zalzakas (at) gmail.com

    2014 12 02 at 19:18

KOMENTUOKITE