Išgyvenimo eksperimentas laukinėje gamtoje Vilniuje: 12 valandų su šalčiu ir be civilizacijos

3736

2014 05 04

Vakar naktį, t.y. nuo 20 val. vakaro iki 8 val. ryto su kaimynu (ir blogeriu) Petru turėjome nežmoniškai rizikingą eksperimentą, apie kurį ateityje rašys istorijos vadovėliai, o mus prilygins Dariui ir Girėnui, tik su sėkminga pabaiga.

(Silpnesnių nervų skaitytojų prašau neskaityti toliau.)

Rizikavome savo gyvybėmis, bet įvykdėme tai, ko Lietuvoje dar niekam nepavyko – šaltą pavasario žiemą išgyventi 12 nakties valandų laukinėje gamtoje – Vilniaus centre. Praktiškai be jokios civilizacijos, be jokių pagalbinių priemonių, viskas sumedžiota ir pagaminta tik savo rankomis. Tik su pora šezlongų, miegmaišių ir palapine. Ir dar keliomis smulkmenomis. Ugnį kūrėme be žiebtuvėlio (ačiū tam, kas išrado degtukus), miegojome pusnuogiai (nes tų miegmaišių negalima vadinti miegmaišiais), valgėme pačių sumedžiotą mėsą (medžioklė vyko „IKI“, ačiū jiems už plotus).

Taisyklė buvo tik viena – nuo 20 val. vakaro uždarome terasos duris ir iki 8 val. ryto niekas neturi teisės įkelti į ją kojos.

O naktinis Vilnius nuo 8 aukšto atrodo visai gražiai:

Pastabių kaimynų vos nebuvome palaikyti vagimis, bet spėjome laiku juos nuraminti ir nereikėjo sulaukti policijos. Pora laiškų iš namo konferencijos susirašinėjimo:

Badu nemirėme dėl gerų medžioklės įgūdžių – vakarienė su žvaigždžių apšvietimu buvo puiki:

Tiesa, vienu metu pavojus buvo nebejuokingas – buvo pradėjęs trūkinėti wifi ryšys, bet, laimei, sutrikimai buvo laikini ir jokios rimtesnės grėsmės mūsų gyvybėms nekilo. Kad ir kaip neįtikėtinai skamba, ryto mes sulaukėme. Šilta nebuvo, neslėpsim.

Ir netgi savo noru pratęsėme išgyvenimą gamtoja ir pasigaminome pusryčius laukinės gamtos sąlygomis, saulei dar net nepasiekus keptuvės.

Taip atrodo kovą su gamta laimėję žmonės:

Rašau lakoniškai, nes išsamiau viskas bus video – filmavome ekstremaliausias akimirkas, o jų buvo tikrai nemažai, todėl ir video gavosi net 30 min. Bet pažiūrėti verta – tam, kad nekartotumėt mūsų klaidų, ir kad savo anūkams galėtumėte papasakoti, kaip du drąsus jauni vyrai dėl Lietuvos ryžosi padaryti kažką daugiau, nei spaudinėti Facebooko mygtukus. Tiesa, tas pats Facebookas mums irgi buvo gyvybiškai svarbus – jame nuolat informuodavome apie mūsų sveikatos būklę, apie netikėtas kliūtis arba šaltį. Visas online pasakojimas buvo pas mane FB čia.

O čia išsamus video pasakojimas. Įspėjame, nebandykite to pakartoti buitinėmis sąlygomis, neturėdami ekstremalių išgyvenimo eksperimentų patirties. Už pasekmes mes neatsakysime.