Baltarusija per parą: 600 km, pora LDK pilių, pora griuvėsių ir Minskas

Baltarusija per parą: 600 km, pora LDK pilių, pora griuvėsių ir Minskas

Čia buvo turbūt greičiausia mano kelionė į užsienį – nuo idėjos iki sienos kirtimo nepraėjo nė para. Penktadienį dieną draugas užsiminė apie bevizį režimą į Baltarusiją jei nusiperki ten vykstančio pasaulio ledo ritulio čempionato bilietą. Girdėjęs buvau, bet nesvarsčiau nuvykti, o dabar gana greitai apsisprendžiau – geras šansas pamatyti LDK pilis. Va tokias:
Per penktadienį surinkom 4 žmonių kompaniją (Edita su Ąžuolu nevažiavo – būtų išprotėję tiek laiko mašinoje praleisti; bet pasirodo, kai kas gali ir 22 h vakaro pasirašyti ekspromtinei kelionei į Baltarusiją vos už kelių valandų) ir šeštadienį ryte 6 h pajudėjom iš Vilniaus. Proga tikrai gera, ir dar galite spėti ja pasinaudoti – iki gegužės 25 d. Minske vyksta ledo ritulio čempionatas, ta proga ekonomikos problemose skęstantis Lukašenka nusprendė parodyti gražiausią Baltarusijos fasado pusę – turint bilietą, nereikia pirkti vizos, nereikia medicininio draudimo, nėra kelių mokesčio, o muitinėje praleidžiama be eilės (platesnė info čia). Tiesa, tas „be eilės“ Medininkų muitinėje lietuvių ir baltarusių muitininkų dėka virto į 3 laukimo valandas, bet nieko, pakentėjom. Grįžtant naktį sukome jau per Lydą ir Šalčininkus, kur baltarusiai susisuko labai greitai, o lietuvių muitininkai pasirodė kaip visiški sovietžmogiai, savo darbu ir elgesiu rodantys „Aš čia svarbiausias“ (to, beje, nebuvo net pas daugumą baltarusių muitininkų – vėlgi, gal čia instruktažas čempionato metu).
Vizos, jei neklystu, kainuoja apie pusantro šimto litų, o čia už bilietus internetu sumokėjom nuo 23 iki 73 Lt (bilietai tirpo akyse, tai kilo ir kaina perkant 4 bilietus po vieną). Taip netikėtai mes tapome Italijos-Slovakijos rungtynių fanais, kurių, žinoma, taip ir nematėme, o jų rezultatą sužinojome muitinėje jau tik laukdami įvažiavimo į Lietuvą. Prieš tai FB ir G+ tinkluose kai kurie sakė, kad su bilietais galima vykti tik į Minską, bet jokių problemų nekilo – niekas nestabdė, netikrino, neklausinėjo – važiuok, kur nori.
Tai ir važiavom. Ant smūgio sudėliotas maršrutas – apie 600 km ir 10 valandų vairavimo (o kur dar muitinės!) – jau iškart atrodė sunkiai įkandamas vienai dienai, bet praktiškai pavyko. Iš Vilniaus išvažiavę 6 ryto, grįžome atgal po 22 valandų – 4 h ryto. Maršrutas toks: Vilnius – Alšėnų rūmų griuvėsiai – Krėvos pilies griuvėsiai – Minskas – Nesvyžiaus rūmai – Myro pilis – Naugarduko pilis – Lydos pilis:
Maršrutas idealiai tinka dviems dienoms – jei kartosite kažką panašaus, susiplanuokite nakvynę Minske. Tiesa, į Minską labai gerai vykti ir traukiniu, mažiau nepatogumų nei mašina, bet tada nėra laisvės pasivažinėti po LDK pilis.
Minske buvau buvęs, bet Baltarusijoje po kaimus važinėtis neteko, todėl buvo daug klaustukų – kokia kelių būklė, ar kabinėjasi milicija ir t.t. Dabar galime patarti kitiems – keliai geri (kai kur šiek tiek banguoti, bet duobių nebuvo, drąsiai galima važiuoti 90-110 km/h, kai kur yra autostrados atkarpos). Šiaip blogiausi keliai pasirodė po paros važinėjimų įvažiavus į… Vilnių. Milicija nestabdė nė karto, jos apskritai keliuose beveik nebuvo (reikia įvertinti ir tai, kad vyksta čempionatas – gal Lukašenka davęs nurodymus per šį laikotarpį nesikabinėti, būti mandagiems ir t.t.), bet greičio ten geriau per daug neviršyti, problemų greitai gali atsirasti.
Pravažiavome posūkį į Alšėnus, tai pirmiau užsukome į Krėvą apžiūrėti pilies, arba tiksliau, kas iš jos liko. Labai panaši aptvarinė pilis stovi ir Medininkuose, tik kad sutvarkyta, o čia – sienų fragmentai, ir jei niekas toliau nieko nedarys, jie tik trauksis.
Kažkada iš Krėvos pilies pabėgo Vytautas, Kęstučiui nepasisekė, čia jis buvo nužudytas. Prieš tai pilį valdė visi svarbiausi LDK kunigaikščiai – Gedminas, Algirdas, Jogaila ir pats Vytautas. Atrodo, kad pagal istoriją pilis galėtų stovėti Lietuvos teritorijoje, bet baltarusiams LDK istorija irgi labai sava, ir net pasirodė, kad labiau akcentuojama nei pas mus. Pataikėm ant moksleivių iš Minsko ekskursijos, kuriuos čia edukavo apie LDK laikus ir leido pasižaisti su lankais, ietimis ir t.t.
Štai toks šiuolaikinis riteris su mongoliška kepure, kurią be didelių derybų paskolino ir mums:

Išbandžiau kepurę ir kardą (Martyno nuotrauka):

Baltarusiško kaimo vaizdelis. Kaimai, beje, bent jau greta pagrindinių kelių buvo netikėtai tvarkingi – turėjome kitokių lūkesčių. Skurdas jaučiasi, bet pagal tvarką labai panašu į lietuviškus kaimus – yra ir bardako, yra ir sutvarkytų kaimų. Tik su spalvoms kažkaip pas juos ne kažką, baisesnių spalvų derinių dar reikėtų gerai paieškoti. 🙂
Iš Krėvos pilies pasukame į Alšėnus – čia stovėjo labai gražūs barokiniai rūmai, kurie priklausė Sapiegų giminei ir iš kurių dabar va tokie griuvėsiai likę:

Turbūt paskutinius metus skaičiuojančių arkų liekanos (baltarusiai pernai užkonservavo griuvėsius, kas reiškia – aptvėrė tvora ir išvalė teritoriją):

Pats Alšėnų kaimelis:

Beje, juokingiausias kaimų ir miestelių dalykas – tvoros. Prieš kurį laiką Lukašenkos įsakymo dėka kiekviename kaime jos buvo suvienodintos: vienodu atstumu palei gatvę pastatytos baisios, iš betono lietos tvoros, kurias kaimai nusidažė skirtingomis spalvomis. Kokių tik nematėm – nuo pinkinių iki rėkiančiai žalių ar mėlynų:
Iš Alšėnų – tiesiai į Minską, kuriame užsibuvome ilgiau nei planavome, todėl teko panaktinėti kelionės pabaigoje. Minskas šįkart nustebino – buvau jame buvęs prieš 7 metus (įspūdžius esu aprašęs ir bloge čia), ir dar žiemą, tai pasirodę nykokas ir niūrus. Dabar kitaip – nemažai pokyčių, stipriai sutvarkytas senamiestis (kad ir mažas, bet jis yra), daug naujų restoranų, galybė statybų priemiesčiuose, o dar pasaulio ledo ritulio čempionatas pagyvino miestą (ir matyt, dėl jo jis tik dar švaresnis ir tvarkingesnis buvo).

Minsko senamiestis:

Beje, keliaujantiems į Minską galiu parekomenduoti išbandytą Baltarusijos opozicijos sukurtą appsą „GoMinsk„.
Prieš 7 metus vaizdas čia buvo kitoks – dauguma senų didelių pastatų atrodė baisiai, o dabar centrinėje dalyje jie renovuoti, greta kyla nauji griozdai (kai kurie jų, anksčiau statytų, baisiai užgožia tą mažą Minsko senamiestį):
Upę jie, kaip matyti, moka išnaudoti geriau nei Vilnius. Kaip ir turbūt visa likusi Europa – tokios negyvos upės kaip Neris dar reikėtų paieškoti sostinėse.
Lenino aikštė (kai kur ji vadinama Nepriklausomybės, kai kur Lenino) – tobulas stalinistinės architektūros pavyzdys. Čia, beje, matosi Baltarusijos vyriausybės pastatas, uždengtas pasaulio ledo ritulio čempionato reklama:
Dar ir nacistinės Vokietijos architektūrą labai primena Respublikos rūmai, šalia kurių aikštėje yra vykęs ne vienas opozicijos protestas su trumpalaikiais palapinių miesteliais:
Leninas tebestovi ir tebekabo daug kur Minske, metro irgi. Iki Grūto parko netoli, galėtų ir pėsčiomis pareiti namo:

Manau, kad čia yra svajonių darbas:

Kelionės kompanija ir vietinė (beje, faina kavinė – News Cafe, priešais britų ambasadą, visai netoli prezidentūros, galiu rekomenduoti):
Yra dalykų, kurie Minske nesikeičia jau labai ilgai. Pagridinio 8 juostų pločio prospekto  gale yra žiedinė sankryža, o jos viduryje – amžinoji ugnis kariams ir skambūs užrašai. Buvau buvęs joje prieš 7 metus, aplankėm ir dabar:

Tąkart žiemą, prieš 7 metus, buvo įdomiau – sutikome ir vestuvių, ir pionierių:

Galbūt dėl čempionato ir instruktažo milicijai, skirtumą pajutome ir prie Lukašenkos prezidentūros. Fotografuojame ją, prieina milicininkas, mandagiai paprašo parodyti nuotraukas ir keletą jų ištrina (nors net nepastebi filmuotų video). Po to pasikalbame su juo apie čempionatą ir Minską. Prieš 7 metus toje pat vietoje fotografuoti draudė kariai su ginklais.

Ledo ritulio šalyje krepšinio aikštelėse želia žolė:

Welcome:

Maisto vietų  pasirinkimas Minske dabar tikrai išaugęs – prieš 7 metus su maistu turėjome kuriozinių nutikimų, dabar daug geriau, bet iki normalaus aptarnavimo jiems vis tiek dar trūksta. Pavyzdžiui – sriubą atnešė kartu su karštu patiekalu, prie karšto patiekalo vieniems pamiršo atskirai užsakomas daržoves, kitiems bulves, o užsakytų šaltibarščių apskritai neatnešė. Nepaisant to, maistas buvo geras, o kainos Minske pasirodė panašios kaip Lietuvoje, kai kur ir didesnės (visgi 4 kartus didesnis miestas).
Kalbant apie pinigus, juokingi jų nuvertėję pinigai, netelpantys į piniginę. 10 000 Baltarusijos rublių – vos 2,5 Lt, tai vos čia atvykęs tampi milijonieriumi. Minske algos didesnės (bet ir kainos), o regionuose žmonės išgyvena tik todėl, kad valdžia finansuoja komunalines paslaugas (muitininkas sakė, kad jo 1 kambario buto komunaliniai mokesčiai telpa į 30 dolerių), dujos ir kuras pigūs. Pritrūksta Lukašenka pinigų, kaip jau ne kartą buvo – prispausdina daugiau, ir tokiu būdu eilinį kartą nuvertina savo valiutą.
Pusantros valandos vairavimo iš Minsko ir atvykstame į Nesvyžių, vieną iš trijų UNESCO objektų, esančių Baltarusijoje (kiti du – Myro pilis ir Belovežo giria). Į šitą miestelį būtinai reikės grįžti, nes vėlai atvykus, matėme tik Radvilų rūmus, tačiau yra jame ir daugiau dėmesio vertų objektų – vienuolynas, katedra ir kt.. O čia Nesvyžiaus rūmai, turbūt įdomiausias objektas kelionėje:
Superinis uždaras kiemas greičiau kvepia Italija nei LDK ar tuo labiau Baltarusija:
Pataikome labai laiku – Baltarusijoje irgi vyko muziejų naktis, todėl mes ir po darbo valandų galėjome apžiūrėti 30 Nesvyžiaus rūmų salių. Ir ne bet kaip, o su specialia programa, kuriai buvo labai gerai pasiruošta. Tiesa, patys rūmai buvo remontuojami net 15 metų, dabar čia didelė ekspozicija visko, kas susiję su Baltarusijos ir LDK istorija, dažnai labai neįdomi. Bet buvo ir labai įdomių kambarių ar eksponatų. Pavyzdžiui šis kambarys, nepamenu tiksliai, bet gal pačios Barboros Radvilaitės (kurios vaiduoklis, pasak legendos, vis dar vaidenasi rūmuose):
Muziejų nakčiai skirta speciali programa buvo tikrai įdomi – kiekviename kambaryje grupelėmis suskirstytus lankytojus pasitikdavo vis naujas Radvilų rūmų personažas, kuris trumpai ką nors papasakodavo apie rūmų istoriją ar eksponatus:
Buvo ir koncertų, ir šokių – aš neįsivaizduoju, kiek aktorių ar papildomų darbuotojų Nesvyžių rūmai turėjo pasisamdyti šiai vienai Muziejų nakčiai. Bet vaizdas ir jausmas buvo tikrai geri, todėl užtrukome ilgiau nei planavome:
Nesvyžių rūmų kieme tuo metu irgi buvo tūsas su viduramžiška muzika – toliau esančiame video matysis nuotrupos. Praleidom lietuvišką Muziejų naktį, nežinau, ar kur nors čia buvo panašaus mastelio renginys, bet Nesvyžius tikrai pasistengė – dėl tokio renginio būtų galima specialiai iš Lietuvos atvažiuoti (o baltarusių privažiavo tikrai daug).
Tiesa, kaip ir restorane Minske, kur atneša skanų maistą, bet ką nors pamiršta, suvelia ar sumaišo, taip ir daugelyje kitų sričių jaučiasi nemenkas Baltarusijos atsilikimas nuo vakarų, arba mums jau įprastų standartų. Pavyzdžiui, Nesvyžiaus rūmuose matėsi tokių dalykų, nuo kurių Lietuvos muziejininkai arba restauratoriai sapnuotų košmarus: plastikinės durys rūmų viduje, ne vietoje kyšančios rozetės, nepriderinti prie laikmečio, skirtingi laiptų turėklai, dešimtys skirtingų formų lapų ir lapelių prie eksponatų su užrašais „Rankomis neliesti“ ir t.t. Greta rūmų veikiančioje kavinėje kažkoks šeimyninis balius (video matosi jo šokėjos), kurio muzika sklinda gerokai per garsiai, įvertinus, kad šalia yra toks muziejus, ir pan. Toje pačioje kavinėje valgėme gramų tikslumu lėtai sveriamą maistą (šašlykai, bulvių košė), kai prie vienerių svarstyklių susidaro 2-3 padavėjų eilė, o jie nieko nespėja. Užsakytas maistas tuo tarpu ramiai šąla prieš mūsų akis – džiaugiuosi, kad nuo tokių nesąmonių mes jau senokai atpratome ir mus tai stebina, vadinasi, esam pabėgę į priekį.
Iš Nesvyžiaus pajudėjome labai vėlai, todėl pakeliui tik trumpam sustojome apžiūrėti Myro pilies, o Lydos ir Naugarduko pilys liko kitiems kartams. Nors, atrodo, nebūsim daug praradę – Lydos pilį matėm naktį pravažiuodami, tai dar viena aptvarinė pilis kaip Medininkuose arba Krėvoje, o Naugarduke likę tik pilies griuvėsiai.
O gotikinė Myro pilis – dar vienas „wow“ Baltarusijoje. Dydžiu ir architektūra ji privertė išsižioti, gaila, kad į ją atvykome naktį:

Iš paradinės pilies pusės:

Pilies kiemelis vis dar buvo atviras – arba dėl Muziejų nakties (nors jokių renginių jau nebebuvo), arba dėl pilyje veikiančios viešbučio (keista, kad UNESCO tokius dalykus leidžia, Nesvyžiaus rūmuose veikė restoranai, čia viešbutis – kažkaip neįsivaizduoju to su lietuviškomis pilimis, kita vertus, gal toks modelis padeda išgyventi ir pagyvina turizmą).

Myro pilies viešbutis, beje, gerai vertinamas, kambarių kainos, kaip už gyvenimą tokioje pilyje, įkandamos – nuo 200 Lt.

Bendrai sutarėme, kad Baltarusija pranoko visų turėtus lūkesčius. Kiek tai dirbtinai sukurta dėl pasaulio ledo ritulio čempionato – paaiškėtų greitai, dar kartą nuvykus ten, bet aš džiaugiuosi, kad šalia mūsų yra įdomi turizmui šalis, ir kada nors Lukašenkai pabaigus savo amžinąją kadenciją, prie savaitgalio maršrutų automobiliu turėsime dar vieną patogią kryptį. Žinoma, jei iki to laiko jis visiškai nenustekens Baltarusijos ekonomikos, kuri dabar, kaip suprantu, labiausiai palaikoma Rusijos pigios energijos, o tai, kaip parodė Ukrainos krizė, gali labai greitai pasibaigti. O kuo geriau gyvens baltarusiai, tuo geriau bus mums.
O čia 9 minutės iš tų 22 valandų, praleistų kelionėje, ir daug vaizdo, susijusio su aukščiau užrašytomis mintimis:
Karolis Žukauskas

Karolis Žukauskas

7 Comments

  • Anonimiškas

    Super! Tik Barbora Radvilaitė niekada nesilankė Nesvyžiuje, nes mirė likus 30 metų iki Nesvyžiaus pilies statybos pradžios.

    2014 05 19 at 07:56
  • Karolis Žukauskas

    Hm, bet ir vietiniai pasakojo, ir žiniasklaidoje apie tai randu info, kad ten klaidžioja Barboros Radvilaitės šmėkla:

    Daugiau kaip ketverius šimtmečius senoviniame mieste gyvuoja legenda apie Juodąją damą. Mums, lietuviams, ji artima tuo, kad yra siejama su garsiosios mūsų tautietės Barboros Radvilaitės vardu.

    Štai ką pasakoja Nesvyžiaus gidai: „Po savo mylimos žmonos Barboros mirties Žygimantą Augustą taip kamavęs ilgesys, kad jis nusprendęs alchemikų pagalba išsikviesti jos sielą. Kaip tvirtina istorikai, tą padaryti ėmęsi Tvardovskis ir Mnišekas (realiai egzistavusios asmenybės). Pustamsėje salėje viskas buvo parengta: išstatyti veidrodžiai, iš kurių viename išgraviruotas Barboros atvaizdas, karalius pasodintas į krėslą ir prisaikdintas jokiu būdu neprisiliesti prie pasirodysiančio moters silueto.
    Žygimantas Augustas davė žodį sėdėti ramiai ir tik per atstumą pasiteirauti mylimosios, kaip jam gyventi toliau. Bet, vos tik vaiduoklis pasirodė, jis iš jaudulio užmiršo savo priesaiką, pašoko nuo kėdės ir puolė link Barboros silueto, ketindamas jį apkabinti. Pasigirdo sprogimas, pasklido lavono kvapas – nuo to laiko Barboros siela negali surasti kelio atgal į kapą ir yra pasmerkta amžinai klajoti po žemę. Po Žygimanto Augusto mirties ji įsikūrė Nesvyžiaus pilyje. Prieš gyvuosius ji visada atsiduria juodu apdaru. Pilies gyventojai įsitikinę, jog vaiduoklis perspėja pilies savininkus apie gresiančias nelaimes – karus, ligas.“

    http://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/straipsnis/horizontai/nekarunuotu-karaliu-radvilu-miestas-baltarusijoje-zymiausiu-renesanso-menininku-pedsakai-ir-barboros-radvilaites-smekla-nesvyziuje-i-dalis-640-224150#ixzz3298ZxlOX

    2014 05 19 at 08:01
  • Ele

    Restoranuose tai jie nuolat pasiklysta, pamiršta. O kaip wifi? Nakvynei Minske rekomenduoju Hotel Sport.

    2014 05 19 at 08:12
  • Karolis Žukauskas

    Poroje restoranų wifi buvo, daugiau ir neieškojom, neprireikė.

    2014 05 19 at 08:16
  • liutauras

    iš foto/video toks vaizdas, kad Nesvyžiaus rūmų vidus kokybiškiau padarytas nei mūsų Valdovų rūmai – tiesa?

    2014 05 19 at 10:22
  • Karolis Žukauskas

    Aš Valdovų rūmuose buvau dar iki atidarymo, kai nebuvo pilnai pabaigti, bet vaizdas matėsi, o po atidarymo taip ir neprisiruošiu, bet atrodo, kad Nesvyžiaus rūmuose interjeras pilnesnis, daugiau detalių atkurta (kiek jos autentiškos – kitas klausimas, bet tikiu, kad nekūrė vien fantaziją pasitelkdami).

    2014 05 19 at 10:38
  • Ele Pranaityte

    Esu buvusi Minske pernai, tai mane maloniai nustebino švara, transportas, tvarka, wifi tik nevisur gaudė, o Myre ir Nesvyžiuje buvau su vietine agentūra, tai likau super-patenkinta. Nesvyžių atstayti kiek pajėgė iš atminties paskutinioji paveldėtoja, beveik jau šimtametė senolė.

    2014 05 19 at 14:54

KOMENTUOKITE