Vietnamietiškas svetingumas, arba kaip pasaulio užkampyje mus persiokojo autobusas

Vietnamietiškas svetingumas, arba kaip pasaulio užkampyje mus persiokojo autobusas

(ilgas įrašas, nes daug nervų kainavo mums šitie nuotykiai, todėl papasakojom VISKĄ:)

Taip jau atsitiko, kad tesiog žiūrėdami į žemėlapį įvažiavimui į Vietnamą iš Laoso pasirinkom mažiausiai civilizuotą sienos kirtimo punktą – kai apie tai paskaitėm, buvo jau vėlu apsisukti, o ir nenorėjom – na ir kas, galvojom, jeigu yra sienos pravažiavimas, bus ir kas per jį važiuoja.

Paskui supratom, kad ne veltui „Lonely Planet“ knyga dėl šio sienos kirtimo taško rekomendavo „gerai apsvarstyti kitas Laoso-Vietnamo sienos kirtimo galimybės“.

Iš Sam Neua miesto, kurį jau laikėm pasienio miestu, iki sienos kalnų keliais riedėjom 4 val. Ir ne šiaip autobuse – o sunkvežimio priekaboje, pritaikytoje keleiviams vežti – su stogeliu ir dviems suolais, čia tokia transporto priemonė įprasta. Tik bėda buvo, kad atėjus į stotį ryte pamatėm mums reikalingą sunkvežimiuką jau pilną. Kitas tik rytoj:) Šiaip ne taip susigrūdom apie 20 žmonių į kokias 14 vietų. Dar 4 jauni vyrukai visas 4 val. važiavo stovėdami už sunkvežimio galinio borto – ant tokios siauros pakobos, skirtos įlipti į sunkvežimį. Bet nieko, 4 val. kelio mums jau menkas išbandymas, nepavargom, kol pasiekėm sieną. Užtat kelias įspūdingas buvo – kalnai čia savo grožiu nenusileidžia Norvegijai!

Sieną kirtom pėsčiomis, abi pusės pamatavo temperatūrą dėl kiaulių gripo. Vietnamo muitinėje pasitiko keli muitininkai, šiek tiek kalbantys angliškai. Žiūri į pasus, ir nesupranta, kokia čia mūsų valstybė. Girdžiu, kad bando tarti „Lithuania“, bet matyt patys netiki, kad tokia yra, todėl davė mums lapelį ir liepė užrašyti valstybės pavadinimą. Sutapo – tas pats nežinomas žodis. Tada paprašė išvardinti, kokios didesnės valstybės šalia yra – taip suprato, kur ta Lietuva. Pirmą kartą sąžiningai beveik iki dugno turėjom iškraustyti kuprines – klausinėjo jie, ar turim ginklų, narkotikų, bet draugiškai ir neįtariai – tik atliko komunistinės valstybės biurokratinius formalumus. Vienas muitininkas ilgokai tyrinėjo mano kuprinėje kojinėje rastą išorinį atminties diską kompui (kadangi kojinių visiškai neprireikia, jas naudojam kaip apsauginius dėklus:), pabandė atidaryti – būtų sulaužęs. Bandžiau paaiškinti, bet suprato tik tada, kai ištraukiau kompą ir prijungiau jį.

Čia Vietnamo muitinė – gražioje vietoje, tarp kalnų:


Keli šimtai metrų už muitinės yra kaimelis, kuriame galvojom be problemų rasti transportą į tolimesnius miestus – ir taip pasiekti sostinę Hanojų. Taip ir buvo – stovi pensijinio amžiaus autobusas, šalia vietinis ženklais parodo, kad jis važiuos už pusvalandžio – 12 val, ir tiesiai kur mums reikia – į sostinę. Apsidžiaugėm, kad taip greit, ir prisėdom palaukti.

Va tada ir prasidėjo.

Bandymas mus įsodinti į autobusą nr. 1
Kai jau laikas važiuoti, grįžtam prie autobuso ir prieš lipdami pasiklausiam kainos – aišku, kaip turistams pasako (užrašo mobilaus ekrane) kosminę 40 dolerių žmogui kainą. Mes – cha cha, ačiū, viso gero ir sėkmės, pasiieškosim kitų variantų šitam kaime.


Bandymas nr. 2

Benueinančius mus pasiveja tas pats vairuotojas, ženklais parodo (šitam kaime niekas nekalbėjo angliškai, praktiškai nė žodžio), kad pavažiuojam kažkur į priekį – įsėdom, nuvežė kelis namus toliau prie dar kelių vietinių. Visi jie mums rodo, kad sėskit į Hanojų, ir rašo tą pačią kainą – viso 80 $. Plėšikai, galvojam, ir vėl nueinam nuo jų. O į autobusą, matom, jau renkasi vietiniai.

Bandymas nr. 3
Nežinodami, kokio dydžio čia kaimas, nusprendėm pereiti jį – gal bus važiuojančių. Bet apėjom jį ratu, keliasdešimt trobelių, vienas viešbutukas ir dar kažkoks neaiškus kabakas. Daugiau jokių autobusų, tik pora sunkvežimių ir pora blizgančių džipų. Galvojom, gal susitranzuosim ką, bet kad per visą laiką niekas net neišvažiavo. Tada nusprendėm pasisamdyt du motorolerių vairuotojus, kad mus nuvežtų iki artimiausio taško, iš kur važiuoja autobusai. Ženklais pradėjom tartis su vienu vietiniu, tada su motoroleriu atlekia ankstesnio autobuso vairuotojas, ir kažką sako tam vietiniui. Mūsų derybos nutrūko – matyt, autobuso vairuotojas prigrasino nevežti šitų užsieniečių. Bet mes nepasiduodam, ir jam pasakom, kad nevažiuosim su jo autobusu už tokią kainą.

Bandymas nr. 4
Einam per kaimą toliau, apsikrovę kuprinėm, o karštis kaip tyčia didžiulis. Sutinkam du vaikinus, bandom su jais tartis dėl nuvežimo. Kadangi nieko nesuprato, man teko paišyti tokias schemas:


Taip išsiaiškinom, kad iki artimiausio kito, didesnio kaimo yra 35 km (vėliau paaiškėjo, kad iš tikro 53 km), sutarėm, kad už kelis dolerius jie mus ten per 1,5 h nuveš. Kol jie nuėjo pasiimti motorolerių, matom, kad atvažiuoja autobusas, pilnas žmonių. Išlipa vairuotojo draugas, vėl mums siūlo sėsti – mes ir toliau nesutinkam, parodom, kad važiuotų ir nelauktų mūsų.

Bandymas nr. 5
Su motoroleriais grįžta mūsų pasamdyti vairuotojai, sėdam ant jų motorolerių ir jau važiuojam – pagaliau ištrūkom iš šitos užkampio! Toli gražu – už poros šimtų metrų stovi autobusas ir laukia, kada privažiuosim. Mūsų vairuotojai kaip tik šalia sustoja įsipilti benzino iš kaimo kioskelio. Iš autobuso vėl išlipo kažkuris iš vietinių, kažką pašnekėjo su mūsų vairuotojais, jie pasimetė, bet vis tiek prisipylė bakus benzino. Autobusas nuvažiavo, kai dingo už kampo, sėdom ant motorolerių ir jau važiuosim – bet iš priekio pareina tas pats autobuso vairuotojas. Pasirodo, jis tyčia sustojo už posūkio, pažiūrėti, ar vietiniai vaikinai išdrįs mus vežti. Antrą kartą su jais jau kalbėjo griežčiau – bandau jiems rodyti, kad neklausytų autobuso vairuotojo ir važiuotumėm toliau, bet jie tik pasakė „No“ (prigąsdino juos, matyt) ir grįžo į degalinę-kioską – ten iš bakų išsiurbė benziną atgal, jiems grąžino pinigus. Nėra keleivių, nereikia ir benzino. O į autobuso vairuotojo pasiūlymą vėl atsakom neigiamai.

Bandymas nr. 6
Apsisukam ir einam į kaimą atgal – autobusas jau išvažiuoja, tai gal pagaliau su kažkuo pavyks susitarti dėl pavežimo. Bet ir čia klydom – matom, kad iš paskos mūsų apsisukęs grįžta ir autobusas!:) Beveik pilnas keleivių, kai važiuoja šalia mūsų, moterys per langus rėkia ir moja, kad sėstumėm į autobusą. Aš parodau į piniginę ir leidžiu suprasti, kad mums per didelė kaina.

Bandymas nr. 7
Matom, kad kol neatsikratysim autobuso, nepajudėsim iš to kaimo, tai nueinam pasėdėt į kabakėlį. Edita kažką suvalgo, man apetitas dingęs po tos dehidratacijos, kaip spėjam. Iš paskos vėl atvaro autobusas – sustoja toliau, vairuotojas ir dar keli vietiniai ateina ir atsisėda kabake. Vienas jų atneša lapą su užrašyta kaina ir sostine – „40 USD Hanoi“. Nesutinkam ir sėdim toliau.

Bandymas nr. 8
Dar už kokių 5 min. tas pats tipas atneša lapą su jau mažesne kaina – 35 $, kas šituose kraštuose vis tiek yra dideli pinigai. Vėl atsisakom. Beje, nuo planuoto autobuso išvykimo jau buvo praėjusi apie valanda – nežinau, ką tuo metu veikė autobuso keleiviai, sedėdami autobuse ir važinėdami iš paskos mūsų.

Bandymas nr. 9
Vieninteliai žmonės, mokantys šiek tiek angliškai, ir kurie nesukčiaus kartu su vietiniais – muitininkai, todėl pavalgę einam atgal link sienos į muitinę – išsiaiškinsim, kokios realios kainos ir kaip geriausia važiuoti. Ten mus jau pasitinka klausimais – „Jūs ką, jau atgal į Laosą??“, bet kai paaiškinom situaciją, mums padėjo. Nemokėkit, sako, daugiau nei 20 $ už bilietą, ir dar nubraižė žemėlapį – iš to artimiausio kaimo tik du autobusai per dieną, tai neaišku, ar bespėtume į juos. Kai išėjom iš muitinės, į ją atėjo kokie 4 jau matyti vietiniai – matyt, norėjo įspėti ir muitininkus, ką mums turėtų sakyti.

Grįžtam į kaimą, prie mūsų su motoroleriu atvažiuoja autobuso vairuotojas. Aš jam rodau muitininko lapą, kur jis užrašė „20 USD“, bet vairuotojas užrašo naują kainą – po 30 dolerių. Kai autobusas su 20 keleivių daugiau nei valandą pralaukia dviejų keleivių, akivaizdu, kad jiems mūsų dolerių reikia labiau, nei mums jų autobuso, todėl vėl nenusileidžiam, vairuotojas nuvažiuoja susinervinęs. Mes pavargę ir susinervinę ne ką mažiau – ot pasienio skylė, net išvažiuoti iš jos nebus galima, jau net svarstėm pasilikimą vietiniam viešbutuke, bet kur garantija, kad ir ten nepaprašys kosminės kainos..

Bandymas nr. 10
Grįžta jis už poros minučių – užrašo ant lapo „25 USD“. Aš vėl sakau ne, rodau į muitinės pusę ir į lape užrašytą „20 USD“.

Bandymas nr. 11
Dabar jau vairuotojas ateina pėsčiomis iki mūsų, piktu veidu pasako „OK“ ir apsisuka, dar pasitikslinimui parodau į „20 USD“, jis vėl „OK, OK!“. Na va, derybos baigtos – sutaupėm pusę sumos, 40 dolerių, bet praradom nemažai nervų lastelių. Ir skysčio – nes visos ceremonijos vyko kepinant saulei. Vairuotojas nervų ląstelių sudegino irgi turbūt nemažiau, negavo kosminės kainos, bet 20 dolerių vis tiek, manau, yra daugiau, nei moka vietiniai – tikrosios kainos mes ir nesužinojom. Bet vis tiek jautėmės kaip laimėję derybas – nepavyko vietiniams verslininkėliams mūsų išprievartauti:)

Einam link autobuso ir galvojam, kaip reaguos keleiviai – jie gi turėjo karštame autobuse dviejų užsispyrusių keleivių pralaukti pusantros valandos! Jų vietoje vairuotoją ir tuos du keleivius būčiau supuvusiais bananais užmėtęs:) Lipam į autobusą, ir jaučiamės kaip kokie „Lietuvos ryto“ sirgaliai sėdantys į pilną „Žalgirio“ fanų autobusą – nurūkom į galą, net nematėm jų veidų. Moterys lyg ir piktos, bet vyrams dzin – vienas jų intensyviai siūlė Editai sėstis šalia jo, o kai pradėjom važiuoti, vienas po kito ėjo į galą, sėdosi greta mūsų, siūlė parūkyti, kalbino („Hello“ – vienintelis angliškas žodis, ką jie mokėjo, toliau jau varė savo kalba). Bet mes irgi buvom išsekę, pikti ant viso kaimo ir ant viso Vietnamo – ot sukčiai! Gerai, kad pirmas įspūdis apie šalį buvo klaidingas.

Iš kaimelio pajudėjom 13:30, persėdę dar į du autobusus (čia buvo įtraukta į kainą, todėl daugiau mokėti nereikėjo) Vietnamo sostinę Hanojų pasiekėm 22:30. Amen.

PS: Mūsų paklydėlius pasus autobusų kompanija atvežė iki netolimo miesto, bet pamiršo siųsti kitu autobusu toliau iki dabartinio mūsų miesto – tai likusias 3 val. kelio pasai turėtų įveikti ryt – kaip tik prieš skrydį į Saigoną. Gaunam pasus ir išskrendam, parašysim jau tik vakare iš Saigono, jei viskas pagal planą.

Breaking news:) Ka tik atgavom pasus, atkeliavo pagaliau per dvi paras is Hanojaus – iki skrydzio 4 val., tai imam masina ir varom i orouosta, nes iki jo dar valanda kelio. Gerai, kad ne dviem valandomis veliau pasai grizo namo..:)

 

Karolis Žukauskas

Karolis Žukauskas

18 Comments

  • Jurate

    Jusu ispudzius skaitom kaip kokia pacia populiariausia ir idomiausia knyga! Net kvapa gniauzia! 🙂 O kai dar pabaigi skaityt tokioj vietoj, kai taip rupi suzinot pasu likimus… Uch… Kumscius tebelaikom!
    Ir tikrai, Karoli, truksta tik Bethoveno simfonijos… 🙂

    2009 06 17 at 18:59
  • Pijus

    eina sau, mldc tak dirzat! :)))

    2009 06 17 at 21:25
  • V. S.

    Tie jusu nuotykiai mane tiesiog siurpina.Gal baikit visus nuotykius,vaziuokit kur nors pailsekit ramiai ir namo.Tikekim kad pasai pasieks jus.

    2009 06 17 at 22:38
  • Anonimiškas

    Oho… Pietu Amerikos sienos, pasirodo, tik saldainiukas, nors neretai irgi sunervina iki negalejimo.

    V.

    2009 06 18 at 01:00
  • Andrius

    Esat baisiai kieti derybininkai ;). Sėkmės!
    p.s. Taupykit sveikatą.

    2009 06 18 at 05:32
  • karolis

    Mama, mes cia ir ilsimes:) Vieniems poilsis gulint prie juros Turkijoj, kitiems va tokio reikia.

    Andriau, cia bunant nori nenori turi ismokti – kitaip nulups paskutini kaili vietiniai, jie uzsieniecius kaip vaiksciojancius dolerius turbut isivaizduoja.

    Kas nemate – papildziau irasa, ka tik atgavom pasus, lekiam i oro uosta, is ten i Saigona:)

    2009 06 18 at 05:40
  • Renata

    Labai sveikinu su pasu atgavimu… as ir galvojau, kad kai dirbau su rytieciais jie gan punktualus buvo, ka pazadejo, ta tesejo, o vat jei taip su italais… tai jau galetumet pamirst apie kelione, lengvu zodziu pazada net ir tai ko net nesiruosia teset (cia is mano trumpos praktikos jeigu ka 🙂 Sekmes!

    2009 06 18 at 05:56
  • jurate

    smagu skaityt!
    sekmes!

    2009 06 18 at 07:17
  • Tadas dirvele

    šitas topinis :))

    2009 06 18 at 07:52
  • blablabla

    grynas dejavu. lygiai tokia pat situacija ir man tame pasienyje buvo. is pradziu irgi prase tokios pat sumos, veliau as irgi bandziau motorolerius samdytis, kurie veliau ishsigando vairuotojo spaudimo. paskui tiesiog sedejau kabake laukiau kol busas isvarys bet jis nevaziavo. tos derybos zinant igimta vietnamieciu nagluma jau buvo pasieke toki lygi kad vienu metu rekem vienas ant kito. galiausiai irgi pas muitininka variau, pakalbejau, tai tas atvare ir galiausiai padejo sudereti su vairuotoju 20 USD. o dar visa kelione vietnamieciai slyksciai skrepliavosi i polietileninius maisiukus…zodziu tas sienos kirtimas tikrai daug nervu kainavo ir sukure apie vietnamiecius ne labai gera ispudi, kuris ir veliau nelabai pasikeite. nors shalis tikrai labai grazi

    2009 06 18 at 08:25
  • Anonimiškas

    visai teisingai – Vietnamas prasciausia Pietryciu Azijos salis. Ji grazi, bet vietiniai tikri zulikai ir lupikautojai.

    2009 06 18 at 13:07
  • Edita

    Renata, patinka mums tokie nuotykiai, kurie gerai baigiasi, priduoda kelionei sarmo. 🙂

    Anonimiskas, nesutinku su nuomone, kad Vietnamas pati prasciausia pietryciu azijos salis. Mielai cia sugrizciau ilgesniam laikui. Lupikautojai yra visoje azijoje, Indonezijoje dar baisesni pasirode.

    2009 06 18 at 15:23
  • Rita

    Haleliuja del tu pasu. Mums jau isprotejus restorano seimininke atraportavo, kad jus pas ja skaniai pavalgete ir iskuret i Saigona. Fain. Mes tuo tarpu per bbc vel klausemes apie eilini viesula Filipinuose:)Sekmes

    2009 06 18 at 16:48
  • karolis

    skonio reikalas cia – uzsieniecius apmulkinti megsta daugumoje situ valstybiu, per trumpai Vietname esam, kad pasakytume, ar cia labiau nei kitur, bet kas lin Vietnamo gamtos – tai cia ji tikrai verta buti aplankyta dar karta. Kazkaip is keliu keliautoju dar Lietuvoje girdejom, kad Vietnamui pasilikit maziausiai laiko, nes neverta, bet kol kas musu patirtis kitokia. Aisku, neskaitant sito pasienio – bet kokie indonezijieciai butu pasielge irgi taip pat:)

    Rita, aha, slampinejom siandien ieskodami normalios vietos pietums, buvom netoli ir prisiminem, kad minejot, jo ten skanu – ir buvo verta, isbandykit ten krevetes cesnako padaze su ryziais, keptomis darzovemis ir ananasais – super buvo! Bet nezinojau, kad ta moteriske tokia pastabi, ir suvede, kad mes tie patys kur vakar su jumis praejom:)
    O Filipinu orus jau poryt matysim gyvai, nu bus idomu, koks ten velnias darosi..

    2009 06 18 at 17:13
  • Editafoto

    Rita, gaila, kad per velai atradom ta vieta, tikrai labai skanu, plius dar deserto nemokamai gavome 🙂

    2009 06 19 at 00:43
  • zilvinas

    linksma istorija su autobusu 😀

    2009 06 22 at 20:57
  • Žiupsnelis Druskos

    Atleiskit, suprantu, kad jums ten ne juokas buvo, bet skaičiau ir kvatojausi balsu. Na tiesiog išssivaizduoju jūsų situaciją kaip sceną iš geros komedijos, kaip tas autobusas jus vaikėsi.. :))
    Šaunuoliai, nuostabus blogas tiek pasakojimo stiliumi tiek nuotraukomis, važiuokit dar kur nors – būtų smagu gyvai paskaityt, o tai gaila, kad taip pavėluotai jus radau.. 🙂

    2010 01 04 at 20:37
  • karolis

    Dabar prisiminus tą įvykį mums irgi juokinga – tada buvo nelabai, nes buvom išsekinti ne tik derybų, bet ir karštos saulės 🙂

    Trumpesnių kelionių bus tikrai, ilgesnių – kada nors irgi, dabar reikia planus Lietuvoje įgyvendinti :))

    2010 01 04 at 21:03

KOMENTUOKITE