Socialinis foto eksperimentas Marakeše, arba geras darbas už 50 dirhamų visai 33 mln. marokiečių tautai

Socialinis foto eksperimentas Marakeše, arba geras darbas už 50 dirhamų visai 33 mln. marokiečių tautai

Sėdžiu su fotoaparatu aš vieną vakarą prie pagrindinės Marakešo aikštės ant stogo restorane, nuo kurio puikiai visas gyvenimas aikštėje matosi (aikštė – kaip didelis skruzdelynas ir dieną, ir naktį, apie ją dar parašysim). Edita laukia viešbutyje, man prieš nosį toks aikštėje prieš vakarą įrengtų kioskų kioskelių ir gatvės restoranėlių vaizdas:

Fotografuoju nuo stogo visą tą skruzdelyną, besiblaškančius žmones, įkyrius prekeivius, visokius cirkininkus su beždžionėmis, kobromis ir kitais gyvūnais. Prieš tai visą dieną šioje aikštėje ir senamiestyje aplink ją teko klausytis visokių įkyrių brukimų, ką pirkti, ką paragauti, kokią beždžionę nufotografuoti, išsiburti, leisti apipaišyti ranką ir t.t. Taip befotografuojant iš viršaus dėmesį atkreipė viena marokietė, kuri tarsi sustingusi visame tame skruzdelyne atrodė keistokai, tarsi statula – stovėjo uždengtu veidu, su kilimėliu rankose, praktiškai nejudėdama visą tą laiką, kol aš fotografavau žmones aplink ją. Kai pamačiau ją, sumaniau tokį eksperimentą – pažaisti su ekspozicijos išlaikymu ir žiūrėti, kiek sekundžių ji taip gali nejudėdama lyg statula nesėkmingai pardavinėti savo kilimėlį. Pradžioj nustačiau 0,05 sek. išlaikymą – mano statula, arba tamsiai raudona marokietė centre:

Ir taip vis ilginau išlaikymą – žmonių kiekis aikštėje ir aplink ją nemažėjo, tik nuo ilgesnio išlaikymo ir jų judėjimo jie pradėjo lietis, nuotraukose atrodo, lyg žmonių mažėtų. Bet nė velnio, skruzdelynas virė toliau aplink marokietę pardavėją, kuri ir toliau stovėjo nejudėdama, lyg suakmenėjusi, kai tuo tarpu visi kiti šūdniekių pardavėjai aikštėje šokinėjo, kabinėjosi ir lindo į akis kiekvienam praeiviui. Matyt, užsiroviau ant kokios šamanės, nes mane užbūrė – sekiau ją kokį pusvalandį. Absurdas, cha cha? Burtai! 😀
Ilgesnis, pusės sekundės išlaikymas:

1 sekundės išlaikymas – pažiūrėkit į jos skulptūrišką kantrybę:

2 sekundžių išlaikymas:

4 sekundės:

8 sekundės (tikrai nebuvo taip tuščia, kaip atrodo dėl išsiliejusių žmonių:)

15 sek. – visas 15 sekundžių ji tikrai buvo statula:

Ir paskutinis kadras eksperimentui – 20 sekundžių. Marokietė vis tiek nesusiliejusi – nejuda, stovi lyg įbesta:

Per visas tas keliasdešimt minučių, kol marokietė jai pačiai nežinant dalyvavo mano foto eksperimente, prie jos buvo priėjęs vos vienas vietinis, matyt pasiteiravo kainos ir nuėjo nepirkęs. Pasidarė smalsu, kiek galėtų kainuoti tas kilimėlis, kuris galbūt jau ne pirmą dieną taip kantriai pardavinėjamas. Nusileidau žemyn į aikštę sužinoti kainos:

Priėjęs angliškai paklausiau kainos. Klausimą ji suprato, bet atsakyti galėjo tik savo kalba – rodau, kad nieko nesuprantu. Tuomet ji puolė po penkiais savo drabužiais ieškoti piniginės, paskubomis išsitraukė iš jos 50 dirhamų (maždaug 15 Lt) ir tokiu būdu leido man suprasti kilimėlio kainą.
O toliau jau viskas ekspromtu – nei tas kilimėlis man gražus, nei man jo reikėjo, bet kažkaip pagalvojęs, kad čia tik 50 dirhamų, prisiminęs, kaip keliasdešimt minučių nuo stogo stebėjau, kaip ji kantriai bandė ji parduoti ir tuo labiau nekęsdamas tų kitų įkyrių, zyziančių ir lendančių pardavėjų, matydamas kaip skubėdama ir beveik drebančiomis rankomis ji krapštė pinigus, kad parodytų kainą svetimšaliui, kuris galbūt nupirks – ėmiau ir atsakiau OK, imu. Juk sakiau, kad burtai. Tikiuosi, šypsena po tuo šydu bent jau buvo?
Bet aš jaučiausi irgi labai gerai – už 50 dirhamų padariau gerą darbą (jei šitą blogą skaito koks nors Gariūnų turgininkas, turbūt galvoja – idealus debilas pirkėjas, kurio net nereikia mulkinti, pats apsimulkina save :D). Bet ne vėlnio, čia ir buvo tikroji šito itin sudėtingo keliasluoksnio socialinio foto eksperimento esmė – tikiuosi, čia bus 50-ies dirhamų pamoka visam 33 mln. gyventojų turinčiam Marokui, kad nustotų jie tas savo prekes brukti per prievartą, ir tada patys pirkėjai pas juos ateis. Juk kinai tiki, kad sėdėdamas ir laukdamas upės pakrantėje, gali sulaukti ir atplaukiančio savo priešo lavono. Gal ir ta marokietė patikėjo, kad kantriai stovint ir laukiant pirkėjas pats atsiras. Kad ir iš dangaus – nuo gretimo restorano stogo.
Čia graži istorija ir baigiasi. Kaip ir tikėjausi, grįžęs į viešbutį gavau velnių nuo Editos už tai, kad, cituoju, „prisipirkau kažkokio čia š“ 😀 Bet kai paaiškinau visą foto eksperimentą ir gerą darbą už 50 dirhamų, ir kad tokiu sudėtingu būdu aš edukuoju visą Maroko tautą ir kloju pamatus ateities pirkėjų iš Europos kartoms, ji šiek tiek suprato idėją. Bet per mažai.
Todėl protestuodamas prieš gerų darbų neįvertinimą, tą vakarą nevalgiau vakarienės ir taip sutaupiau tuos 50 išleistų dirhamų. Gavosi visiška win-win situacija, be nuskriaustųjų 😀
Ir tas kilimėlis nuo to laiko tapo man toks vertingas. Nesvarbu, kad negražus ir be vietos namie – nepykit, jei kam nors padovanosim 🙂 Tiesa, radau jam dar siaurą paskirtį kai buvom dykumoje – tinka sėdėjimui prie dykumų kaimų namelių:

Ir jei dabar nuvažiavę į Maroką pajusit, kad zyzliai pardavėjai mažiau zyzia, mažiau lenda į akis, čia bus visiškas šito socialinio, ir net didaktinio foto eksperimento triumfas.
Hau.
Karolis Žukauskas

Karolis Žukauskas

16 Comments

  • s.

    Na ką aš žinau… visai gražus tas kilimėlis:) O jei dar ir ant jo pasėdėti galima, tai išvis labai praktiškas daiktas:)> Linksmiausias straipsnis, kurį čia skaičiau!

    2011 02 23 at 05:27
  • jogis

    visiškai 1prie1 istorija nutiko Graikijoje, kilimėlis po šiai dienai neturi vietos (bandem vonioje, paskui prie duru – dabar balkone), bet užtat pamenu laimingas dėl pagaliau pasisekusio netiketo biznio mergaites akis kaimelyje. saunuolis! Be to, gal tas kilimelis apsaugojo tave nuo kokio amaro maiste, kurio jo deka atsisakei vakare? 🙂

    2011 02 23 at 06:52
  • karolis

    va va, visiškai gali būti, kad atsisakydamas vakarienės išvengiau kojų užvertimo Maroke nuo kokios nors pasenusios vištienos 😀
    Aš sakau, čia tokios istorijos nėra atsitiktinės, čia slaptos mūsų misijos svečiose šalyse mums patiems to nežinant 😀 Vienus pasiunčia į Graikiją, kitus į Maroką..:))

    Ačiū, s. 🙂

    2011 02 23 at 08:09
  • Anonimiškas

    :))))))) Made my day! Aciu! :))

    2011 02 23 at 09:27
  • mo

    lietuviams reiketu nustoti nurodineti (net savo mintyse) kaip kiti turi gyventi. ir Maroko/Arabu, kitu tautu/saliu yprocius palikti kaip yra (toleruoti/susitaikyti/lavinti savo poziuri).
    Jie juk zino ka ir kaip daro ir jei bruka – vadinasi jiems taip patinka/apsimoka/tai veikia ju terpeje. tad leave it or accept it. ir maziau kreipt i tai demesio.
    tas pats galioja ir lokaliai, kaimynui laiptineje, uzkandziaujanciam kavineje, juokinga kepure nesiojanciam ir t.t. maziau galvoti apie kitus kas jiem tinka ir kaip.
    //lietuva ir lietuviai ne pasaulio bamba ir nekazin ka turime pasieke, kad galetume mokyti (pirsti savo nuomone) kitiems//
    (cia neasmeniskai autoriui, cia visumoje – keliaujancioms bamboms)

    o pati kilimelio-foto istorija puiki! daugiau tokiu! megstu jusu bloga!

    2011 02 23 at 11:20
  • karolis

    :)) Visiškai sutinku su viskuo, išskyrus, kad lietuviai kažkam plačiau už savo ribų kažką nurodinėja. Per maži mes. Lokaliai – taip, draugui, kaimynui, kolegai ar dar kam nors, mėgsta lietuviai nurodyti, kas galima ar ko negalima. Dažniausiai, matyt, čia dėl tolerancijos trūkumo. Arba susireikšminimo.

    Žvelgiant plačiau – lietuviams ir teoriškai nėra šansų, ir praktiškai jie nenurodinėja, ypač kokiam nors arabų pasauliui (nes dažnai apskritai mažai apie gyvenimą svetur žino, kriminalai pas mus šimtąkart svarbesni už užsienio naujienas). Suprasčiau, jei čia apie kokią JAV kalbėtum ir jos globalią politiką, o lietuviai.. Va tik tokius blogus ir terašo – bet matau, kad teisingai supratai humorą, būtų mano valia, aš jokiose kultūrose nieko ir nekeisčiau. Užknisa tas brukimas, užknisa marokiečių sukčiavimas, bet jei būtų kitaip – būtų panašu į kokią pietų Ispaniją, tik su kita religija. Skirtumai ir žavi, dėl to ir keliaujam.

    2011 02 23 at 11:32
  • Robertas

    viskas gerai,bet garsiojo kilimelio fotkes taip ir neisvydom…:D

    2011 02 23 at 13:27
  • Robertas

    p.s.turiu omeny – detalios fotkes 😀

    2011 02 23 at 13:29
  • karolis

    Robi, nebuvo graži nuotrauka, nedėjau – galėsiu tau emailu permesti 🙂

    2011 02 23 at 13:54
  • Edita

    leidau sau pastebėti, kad šalia stovėjusi oranžinė moteris, pardavinėjanti sausainius, taip pat stovėjo kaip statula. iš jos tų visų sausainių nenupirkai? kodėl?

    2011 02 23 at 15:19
  • karolis

    Laukiau šito pastebėjimo. Galiu atsakyti, kad mane vienu metu gali veikti tik vienos moters burtai – tuo metu buvau susikoncentravęs į kilimėlių pardavėją, kažkokie sausainėliai nedomino 😀 Be to, ji migravo šiek tiek, nebuvo tokia kantri kaip ta pirmoji marokietė 😛

    2011 02 23 at 15:26
  • Vykius

    suvalge pakeliui namo jis tuos sausainius….

    2011 03 09 at 21:23
  • Anonimiškas

    Karoli, nesumaisei datu? As beveik metai gyvenu Maroke ir bent karta i savaite einu apsipirkti, nepastebejau , kad zyztu ir listu i akis. Sis kilimelis, beje, skirtas maldai, pasitiesi ji i rytu puse ir klaupiesi. Bet jei ji panaudojai sedejimui, marokieciai taves nelinciuos, kilimelis, ne taip kaip koranas, nera kazkaip ipatingai gerbiamas. Keliauninkams, kuriuos nervina prekiautojai, patarciau keliauti i provincija, ne i turistinius miestus.

    2011 05 02 at 15:12
  • karolis

    Anonime, tai tu kaip vietinis, dėl to tau nezyzia ir akis nelenda – o kiek kalbėjome, kas buvę Maroke, visi atkreipė dėmesį į tai. Tiesa, provincijoj to tikrai mažiau buvo – bet tai šalies bruožas (lyginu su kitomis šalimis), nieko blogo tame nematau – bet kad erzina kartais, tas tiesa 🙂

    2011 05 02 at 15:49
  • Anonimiškas

    PUIKU RASTI BENDRAMINTĮ ! Marakeše (2011 sausis), El Fna aikštėje labai nejauna pardavėja bėgiojo ir gaudė mane, norėdama parduoti krepšį, kurį per neatsargumą pačiupinėjau… Pasislėpiau už vežimo, o tada ji, kai manęs nebematė – susiriesdama kikeno ! Mes jiems irgi juokingi 🙂

    2012 01 03 at 12:59
  • vijeta

    Labai grazi kilimelio istorija. Man atrodo, kad kilimelis jau rado savo vieta, arba greitai ras. Kilimelio pirkejui straipsnio autoriui linkiu visa ko geriausio.

    2015 10 30 at 00:35

KOMENTUOKITE