Pasivazinejimas ant autobuso stogo ir skaniausios juros gerybes pasaulyje
Kelte laika stumti labai padeda dar Singapure nusipirktos Monopolio kortos.
Pirmas transportas saloje, kurio pasiekem kita didesni mieste – dzipinis. Kaip visada, vairuotojui nera tokio termino, kaip „nebera vietu“, ir jis stoja paimti visus stabdancius – susigrudom daugiau, nei imanoma sutilpti, dar dalis keleiviu sulipo ant stogo. Ta pati ir as padariau – juk turetu buti nebloga vieta fotografavimui, vaziuoji ant stogo ir groziesi aplinkiniais vaizdais. Ir taip pusantros valandos – uzpakalis, aisku, paskaudo gerokai 🙂 Veliau prisijunge ir Edita – turbut vienintele moteris, kuria maciau vaziuojancia Filipinuose ant dzipinio stogo. Vietiniai kazin ar suprato, ko mes cia taip verzemes i tokias nepatogias vietas virsuje. Ant stogo buvom susigrude ne ka maziau, nei dzipinio viduje:
Bet veliau nebeliko ne vieno vietinio – sedim dviese, vaziuojam per kaimus, kas antras vel saukia „Hey, Joe!“, juokiasi, arba vadina „americano“. Mes uztat graziu vaizdu prisiziurejom, kol saule nenusileido.
Jau pirmame Samar salos mieste Calbayog neplanuotai strigom nakciai – atvaziavom 18 h, paklausem, kada autobusas ar dzipinis i kita didesni miesta, Catbalogan, sako bus 20 h. Ok, laukiam. Pralaukem iki 22 h, niekas neatvaziavo – vietiniai irgi lauke, liko nakvoti stotyje (cia irgi salyginis pavadinimas, kiekvienas miestas turi po kelis transporto terminalus, normalios stoties miestuose cia nebuna). Visame mieste dingo elektra, arba galbut cia vakarais isjungiama – isivaizduokit, miestas pagal gyventoju skaiciu kaip Siauliai, o tamsus kaip miskas. Sedom i trirati ir nuvaziavom i viesbuti – tik prie viesbuciu burzgia generatoriai, vietiniai pasisviecia tik su zvakemis. Kai kas isejes i gatve salia namu groja gitara, kazkas kepa mesas tiesiog ant gatves sukurtos ugnies ir tt – atrodo, kad gyvenimas be elektros cia iprastas.
Tik kita diena pavyko pasiekti Catbalogan – didziausias Samar salos miestas, mums patiko tuo, kad jo centre uzdraustas automobiliu eismas – todel triuksma kelia tik vietiniu klegesiai, o aplink vazinejasi triraciai „taksi“.
Salia Catbalogan yra vienos didziausiu Azijoje olu – po zeme uolos dydzio kaip trys futbolo stadionai – sunku net isivaizduoti. Bet vienintelis komercinis gidas mieste buvo isvykes i kita sala, jo asistento irgi nebuvo, tai negalejom patekti uolas (be gido ten nenueisi).
Catbalogan senamiestyje vaizdas cia turbut toks pat, kaip ir pries 100 metu, isskyrus kai kurias detales. Man tokie miestai daug grazesni nei ispampe metropoliai, kaip Manila.
O sita nuotrauka adresuojama likusiems penkiems 🙂
Labai graziu 2 km tiltu pervaziavom i Leyte sala, i spalvinga didziausia jos miesta Tacloban:
Pataikem ant vietinio festivalio – vaiku ir paaugliu komandu eisenos, sokdamos jos konkuruoja tarpusavyje, kiekviena turi savo grazuole, kuri vezama kolonos pabaigoje ir kaip robotas mojuoja miniai. Cia kaip Rio de Janeiro karnavalu uzuomazgos:)
Kas busit Taclobane primigtynai rekomenduojam Oicho juros gerybiu restorana – ten buvo pacios skaniausios kada nors valgytos. Issirenki pats, ko ir kiek ir kaip kepti, ir po keliu minuciu jau turi ant stalo svieziu keptu gerybiu – ypac midijos cia buvo nerealios:)
Leyte saloje yra papludimys, kuris Filipinams reiskia ta pati, ka Prancuzijai Normandija ir „diena D“ per Antra pasaulini kara. I si papludimi issilaipino amerikieciu generolas 1944 m., kurio pajegos islaisvino Filipinus nuo japonu. Idomi skulptura stovi dabar to generolo ir jo pajegu garbei:
Pasinaudojom proga ir salia esanciame parke prisifotkinom – seniai matet, tai prisiminkit, kaip atrodom:)
Is Leyte salos sedom i autobusa paskutinei ilgai kelionei zeme – per nakti pasiekem priestaringai vertinama Mindanao sala (dauguma ambasadu cia nerekomenduoja vykti del saugumo, bet isitikinom savo kailiu, kad bent jau Davao miestas cia ne tik visiskai saugus, bet dar ir labai svetingas). O i nesaugias salos dalis (pietvakarine puse, kurioje dominuoja musulmonai, siekiantis atsiskirti nuo katalikisku Filipinu, todel laikas nuo laika zaidzia terorizma – praejusia savaite du kartus laikrasciu pirmi puslapiai rase apie sprogdinimus ten ir aukas. Gaila, nes kiek pasakojo vietiniai, gamta ten labai ispudinga – tik del nesaugumo, nelabai pasiekiama.
Dar siek tiek nuotrauku – albume.
Skaičiuokit paskutines dienas, ugaga
RR, kai tu vaziuosi TIK 3 savaiciu atostogu i Graikija, as tau nuo antros dienos rasinesiu sms su priminimais, kad skaiciuotum likusias dienas 😛 ugagaga
Kada nors jusu kelione pasibaigs… Ar tada paskelbsite trumpa summary, kur buvot, kokiose vietose nakvojot, ka verta pamatyti ir kur ateinanciu kartu keliautojams verta vykti, o kur ne? Is anksto dekoju…
Noramai, ne kada nors, o jau netrukus – po keliones bandysim sudeliot mintis ir reziumuot, ar patarimu is susikaupusios patirties surasyt. Bet ne iki tokiu smulkmenu, kaip nakvynes vietos, nes visu 100 dienu hosteliu ir hoteliu nevardinsim – kas keliaus, be problemu cia susiras pigiu vietu nakvynei.