Pagaliau įkėlėm koją į Afriką: 1000 km spalvotais Maroko kalnais
2011 02 20
Vakar per Vokietiją grįžom iš Maroko – eilinį kartą nesugebėjom atsispirti eilinei Ryanair bilietų akcijai ir prieš pat Naujuosius nukovėm porą bilietų į mums dar nepažįstamą Afrikos žemyną. 260 Lt už Afriką iš Kauno neleido net svarstyti apie rizikas ir galimus protestus Maroke, kurie dabar išplitę jau daugiau nei dešimtyje arabų šalių. Pasirodo, prasilenkėm vos viena diena – šiandien Maroko sostinėje Rabate jau buvo pirmas tūkstantinis mitingas, keli mažesni buvo numatyti ir mūsų aplankytame Marakeše. Net šiek tiek gaila – būtų buvę įdomu pafotkinti galimos revoliucijos užuomazgas ir nešdintis iš šalies, kol viskas neperaugo į tikrą revoliuciją. Bet Maroke, kiek skaičiau internete, greičiausiai ir neperaugs, šiek tiek kita situacija.
Beje, vienos marokietės, kuri mums nuomojo automobilį, klausiau – aplink visi kaimynai bruzda, kodėl Maroke nieko nevyksta? Sako, pas mus valdo karalius, ne prezidentas, dėl to kažin ar kas bandys jį versti, tradicijos, pagarba ir t.t. Hm, įdomu, ji šiandien mitinge dalyvavo?
Iš draugų pasiklausinėję apie Maroką, tikėjomės iš jo daug, tiek ir gavome – visiškai pateisino lūkesčius. Kainos, aišku, galėtų būti labiau kaip Afrikoje, o ne kaip Europoje, nuolatiniai bandymai visur apmulkinti turistus ir įbrukti kokį š keliskart brangiau, nei jis vertas, irgi erzina, bet prie šito pripratome jau Azijoje, o skeptiškas požiūris į dirbtinį vietinių draugiškumą yra gera antidieta piniginei 🙂
Kaip įprasta, prieš kelionę nieko rimčiau nespėjom pasidomėti apie Maroką, tik draugų pasiklausinėti, kur verta vykti, nusipirkom „Lonely planetą“, kurį pradėjom skaityti lėktuve – bet to užteko, Marokas turizmui neblogai pritaikytas, ir ganėtinai saugi šalis. Buvo vietų, į kurias atvykdavom prieš vidurnaktį ir neturėdami viešbučio taksistų pagalba gan greit susirasdavome. Norėjom pamatyti kalnus, dykumą ir vandenyną, 9 dienų tam užteko. Atskridom į Fezą, iš jo traukiniu movėm į pietus – 7 val. kelio iki Marakešo, ir kai nusibodo miestai ir vietinių įkyrumas, išsinuomojom automobilį ir pasivažinėjom į abi puses nuo Marakešo – pradžioj į rytus per Atlaso kalnus iki Sacharos dykumos pakraščio, paskui į priešingą pusę – žiauriai fainą miestą prie Atlanto vandenyno Essaouirą.
Gamta mums, kaip visada, įdomesnė už miestus, tai nuo jos nuotraukų ir pradėsim. Beveik 500 km kelias nuo Marakešo iki M’Hamid (miestelis ant Sacharos krašto, jau visai prie Alžyro sienos) labai gražus – su vis besikeičiančiais vaizdais, pirmą šimtą kilometrų vingiuoji Atlaso kalnų serpantinais, vėliau visokios dykvietės su pasitaikančiais kalnais ir įvairiais miesteliais prie kelio, o paskutinė 100 km atkarpą iki dykumos – pusantros juostos pločio kelias, kuriame su priešpriešai atvažiuojančiais vairuotojais iki paskutinės sekundės turi žaisti psichologinį žaidimą – kas pirmas palūš ir pasitrauks į duobėtą šalikelę, nes dvi mašinos niekaip neišsitenka 🙂
Spalvų Maroke prūdais – ir miestuose, ir gamtoje. Kol nuo Marakešo nuvažiavome iki dykumos, matėme ir raudonus kalnus, baltą sniegą pakilus aukščiau, geltonas dykvietes ir žalias oazes šalia dykumos. Džiaugėmės, kad nesugalvojom šio maršrutu išbandyti autobusu – būtų ne tik košmariškai ilgai (apie 13 valandų), bet ir negalėtum sustoti kur nori, pasigrožėti vaizdais. O mes taip stoviniuodami kas kelis kilometrus per pusantros dienos nusikapstėm iki dykumų. Jei kas būsit, labai rekomenduojam pasivažinėti šituo keliu (Marakešas – Ouarzazate – Zagora – M’Hamid).
Mūsų Ford Fiesta kaktusų fone (nuoma – apie 100 lt parai, panašiai, kaip ir Europoje, nors galima rasti ir pigiau, ypač jei iš anksto užsisakant), kurią kelyje porą kartų dar vežėm remontuoti (nuleista padanga – čia jau mūsų kelionių tradicija, automobilis ar motoroleris, bet padanga praktiškai visada sugebam nuleisti:). Bet kalnų serpantinus atlaikė gerai.
Apskritai atostogos su automobiliu mums idealios – visiška laisvė nuo visokių vietinių transportų ir galimybė įkišti nosis į bet kuriuos kaimelius pakeliui. O Maroke dar ir keliai geri (išskyrus paskutinę dalį prie dykumos), policija irgi draugiška – du kartus sustabdžiusi tik patikrino diržus ir paprašė važiuoti lėčiau. Tiesa, pačiame Marakeše su svetima mašina maltis tarp naglų vietinių taksistų, visokių senukų su asiliukų vežimais ir nemirtingais žmonėmis turbūt save laikančių dviratininkų vidury kelio nėra didelio malonumo, bet Afrikoj kito tikėtis ir negali.
Iš fotografijos pusės Marokas galėtų būti ideali valstybė, bet niekur kitur dar nebuvom matę taip nenorinčių fotografuotis žmonių. Net vaikai, kurie Azijoje patys zyzdavo, kad juos fotografuotumėm, čia bėga iš kadro arba rėkia „Noo!“. Galėtų būti kalta religija, bet tokia pat musulmoniška Indonezija fotoaparatus mylėjo gerokai labiau. Net ir šitie du vietiniai po šito kadro pradėjo rėkti ant manęs:
Pakeliui pravažiavom krūva kaimų ir miestų, skirtumus tarp kurių greičiausiai būtų galima įvardinti laiku – jie skiriasi keliais amžiais, nuo akmens amžiaus laikus primenančių molinių pirkių iki modernių miestų.
Kiekvienas toks kaimelis kalnuose būtinai turės savo mečetę. O ji būtinai bus nudažyta rausva spalva:
Praktiškai kaimeliai-chameleonai, užsimaskavę kalnų fone:
Į kelis tokius vėliau buvom įlindę, įkelsim ir daugiau nuotraukų – rimtai kaip kelionė laiku keliais amžiais atgal.
Kelias-gyvatė, kuriuo smagu važiuoti tol, kol nepasiveji kokio nors sunkvežimio ir paskui ties kiekvienu posūkiu bandai lenkti…
Matėm ir porą avarijų, vienoje sunkvežimis nusirioglinęs pro serpantino užtvarą žemyn, kitoje ant kelio gulėjo mirtinai nutrenktas dviratininkas – nežinau, kas kaltas, bet pestieji ir dviratininkai sutemus ten visiškai nesisaugo. Nors ir dieną panašiai, moksleiviai būriais eina keliu keletą kilometrų į artimiausias mokyklas ir nelabai nori trauktis.
Atlaso kalnai – daugiau nei 4 km aukščio, todėl pervažiuojant juos kai kur pasiekėm ir sniegą. Savo serpantinais ir pačiu važiavimu per juos šiek tiek priminė Gruzijos karo kelią per Kaukazo kalnus. Tik Kaukazas žalias, o Atlaso kalnai visokie – ir žali, ir raudoni, ir geltoni.
Ožkos ten ne tik akmenuotais kalnais laipioja, bet matėm kelias ir į medžius įsilipusias:
Kuo arčiau į rytus link Sacharos, tuo kelias tiesesnis darosi, ir gamta skurdesnė. Tiesa, oazės dėl to atrodo tik įspūdingiau.
Pakeliui daug visokių pardavėjų, kalnuose jie bruka visokius suvenyrus, keramiką, mineralus – net nesinorėjo stoti apžiūrėti, žinant jų įkyrumą pardavinėjant – užtenka turguje užmesti akį į kokį daiktą, ir pardavėjas pradeda kelių minučių litaniją, nuo „Labas, aš tavo draugas, jūs iš kur, ir t.t.“, iki „Pasakyk savo kainą! Pasakyk kiek siūlai! Pasakyyyyk!“.
Likus keliasdešimt kilometrų iki Sacharos dykumos, pasitinka įvairūs perspėjantys ženklai, vienas iš jų labai konkretus – „Water is treasure here“.
Snieguoti kalnai, dykuma, vandenynas vienoje šalyje, ir dar viskas patręšta afrikiečių kultūra – va dėl to Marokas labai vertas dėmesio. Visai šalia Europos, bet įkišus nosį į jį jautiesi kitoje kultūroje. Tokia artima egzotika.
Pratęsim su dykumom, miestais ir vandenynu 🙂 Ir su socialiniais foto eksperimentais.
Šeštadienį aš ten lekiu! Protestai neramina…bet tikiu, viskas bus gerai.
Kaip oras? 😀
Maisto kainos?
Kaip turistes rengiasi?
Skaitau Jusu bloga senai.Visad laukiu kur nukeliausit,ka parasysit ir kokias nuotraukas sudesit.
Nerasysiu liaupsiu,nors esat ju nusipelne 🙂 Tik vat,jau senai noriu paklausti (vis nedristu)- kokius objektyvus naudojat keliaujant?
Į kurį miestą skrendi, Fezą ar Marakešą?
Šiaip orai vėsoki, pradžioj net su striukėm vaikščiojom vakarais, vėliau atšilo, ypač link dykumos važiuojant – jau buvo galima ir po šortais vaikščioti. Bet maudytis vandenyne dar toli gražu, ten nuo kovo tik sezonas prasideda. Bet gerai, turistų mažai, galima rasti tuščių viešbučių, derėtis dėl kainų ir tt. Vieną vakarą lijo, bet šiaip oras keliavimui geras 🙂
Kainos kabakuose – turbūt panašiai kaip Lietuvoje, prastesniuose kabakuose pigesnės, bet šiaip nėra labai pigu. Taksi pigūs, autobusai traukiniai – šiek tiek pigiau nei Lietuvoje. Viešbučiai nebrangūs, bet ir kokybė nėra labai gera.
Turistai kaip nori taip rengiasi :)) Musulmonų šalis, tai aišku turėtų būti tam tikra pagarba išlaikyta, bet sijonai ar suknelės, manau, ten nieko nešokiruotų. O į mečetes ne musulmonai vis tiek neįleidžiami, tai nėra skirtumo, kaip apsirengę.
Anonimui – ačiū 🙂
Dėl objektyvų – dažniausiai vežamės Canono kitinį 18-55 mm, kuris nėra stebuklas, bet kelionėms pakanka. Dar poliarizacinį filtrą naudojam. Be jo, dažnai kartu imam Canono 75-300 mm teleobjektyvą, dar kartais Sigmos fiksą 50 mm. Šitas geriausias iš visų trijų, bet mažiausiai universalus, tai rečiausiai ir vežamės, pirmų dviejų pilnai pakanka.
Atskrendu į Tangierą, išskrendu iš Casablancos. O keliaudami nuo vieno iki kito ruošiames aplankyti Chefcheune, Fez, Rabat,Marakešą… Tik dbr neramu darosi dėl tų protestų ir aukų…
Sera qui sera:)
Ačiū už atsakymus. Dievinu jūsų blogą, nes jis įkvėpia keliauti 🙂
Ir toliau taip 🙂 Jei lankysitės Prancūzijos Šiaurėje galiu jūs hostinti 😀
Iš trijų didesnių miestų, kuriuos aplankėm, pagal patikimą į pirmą vietą statyčiau Essaouirą (170 km nuo Marakešo į vakarus, verta prasukti), po to Marakešas, po jo Fezas. Casablanca, kiek skaičiau, labiau modernus metropolis, su romantiška praeitimi, bet dabar neva tai nėra labai patrauklus, dėl to net nestojome jame. Panašiai ir dėl Rabato (visi info – iš Lonely planet'o:) Prie Fezo dar labai vertas dėmesio Meknes, nors jame nebuvom.
Atsargiai su pasiūlymais apsilankyti šiaurės Prancūzijoje, nes galim imti ir atmauti 😀 Seniai noriu į Normandijos paplūdimius dėl antro pasaulinio karo ir D-Day, plius Saint Michel vienuolynas irgi vilioja 🙂
Hehe, aš taip pat į pirmą vietą statau Essaouirą 🙂
Tik tikiuosi, kad maištai ir revoliucijos Maroko nepagadins. Noriu dar ten sugrįžti.
Paviliosiu dar. Rudeni vaikštynėjant po kopas, paplūdimyje buvo išplautas Antro pasaulinio karo laivo "griaučiai".
Jei ką, šiauriausiame Prancūzijos mieste (Dunkerque) gyvensiu iki liepos 🙂
Hmm, gerai, atvarysim, iki Paryžiaus skrydis, nuomota mašina ir ten ta visa pakrantė – būtų super 😀 O Dunkerque esu pravažiavęs berods, kai kažkada iš Lilio autobusu variau į UK, tai keltas berods kažkur šalia buvo 🙂
Jo jo, vjusta, prisikalbėjai. Atvažiuosim 🙂
Dekui uz super vaizdus!Net uzpavydejau. labai! Marokas nuostabus – siek tiek baugus,ypac bunant moterim (gal cia tik man taip) bet tiek pat zavus ir egzotiskas! Butinai ten norisi – vel suzadinot apetita.Mane taip pat apzavejo Essaouira!
Casablanca – labai industrine, apsitrynusi ir tikrai nedvelkia romantika.
pasirodė "kažkur kažkada matyta" http://www.ferona.lt/kelioniu-aktualijos/keliones-i-maroka/
O, ačiū – pakarpysim ausis tokiems nuotraukų vagims 🙂