Vos 5 km už Kauno – Raudondvario pilis ir pastatai (statyta XVII a., bet po to kelis kartus rekonstruota XIX amžiuje, 1944 m. bėgančių nacių sudeginta ir atstatyta tik 1975 m.).

Susitarus su muziejaus prižiūrėtoja galima patekti į šaltą ir tamsų pilies rūsį (su vaiduokliais-iškamšomis – šitas nuotraukoje matomas mums įpasirodė panašus į Michaelą Jacksoną – matyt, netyčia radom tikrąją jo palaidojimo vietą).

Muziejuje – visokie eksponatai iš dvaro. Tokius mielai priglaustume namie:

Čia galima pamatyti ir muzikos evoliuciją – kaip instrumentus paveikė dėžučių mažėjimo metas:

Arba evoliucijos eigoje išnykusius lygintuvus:

Pilies kieme – du identiški pastatai, matyt, aptarnaujančiam personalui, iš kurių kiekvienas kaip atskiras dvaras galėtų būti. Ir dar neaiškios kilmės vejos tatuiruotės krūmais:

Šalia – oranžerija aptręšusiai langais, per skyles joje dar galima matyti net ir augančią palmę (remia tos apvalios pastato dalies lubas) – nežinau, kaip ji iškenčia lietuviškas žiemas, kaidangi pastatas neatrodo žiemą sulaukiantis šildymo sezono.

Raudonai žalios Raudondvario pilies arklidės:

Pilies bokštas apaugęs jau sumedėjusiais vijokliais:

Toliau už keliolikos kilometrų – Vilkija, miestelis beveik stačiomis gatvėmis, lyg kokioje kalnų šalyje. Visi langai žiūri į Nemuną – nes praktiškai visi namai įsikūrę ant Nemuno slėnio skardžio. Bažnyčios teritorije įrengtas bokštelis – apžvalgos aikštelė.

Nuo kurio matosi Nemuno panorama ir keli jo vingiai:

Dar toliau link Jurbarko – žiauriai gražus Belvederio dvaras (1830-40 m. gimimo). Vos atvykus mus pasitiko kažkoks vietinis su kvapeliu, gal prižiūrėtojas, ir informavo, kad dvarą prieš porą mėnesių nupirko italai (už 30 mln. Lt, jei vietinis informatorius nemelavo:). Jei tiesa – gerai, gal sutvarkys, kol jis nesugriuvo.

Prieš kokius penkerius metus buvome įlindę apžiūrėti dvaro vidaus – buvo išlikę originalūs laiptai, krosnių kokliai ir tt. – nežinau, ar jie tebėra, nes dabar į dvaro vidų patekti nebeina, užkalta ir užgrotuota aklinai – gal ir gerai, apsaugos nuo destrukcijos mėgėjų.

Priešais Belvederio dvarą – tokio pat itališko stiliaus svirnas:

Netoliese kitas miestelis, vertas net atskiro įrašo – Veliuona. Medinis dvaras, bažnyčia, griūvantis grūdų sandėlys, šviežiai kelininkų atkastas vietinės reikšmės Puntuko akmuo (kurį kaip tik „tatuiravo“ užrašais), piliakalnis, kuris tarybiniais metais tarnavo kaip stadionas, saulės laikrodis, Vytautas Didysis ir įdomus vietinis senukas su dviračiu, gudriai medžiojantis turistus 🙂

XIX amžiaus grūdų sandėlys (už jo nugaros – piliakalnis):

Saulės laikrodis – buvo debesuota, todėl negalėjom patikrinti jo tikslumo.

Visiems pažįstamas mažo ūgio Vytautas Didysis:

Beje, jei praalksit, nusiteikit pakentėti – vienoje iš dviejų Veliuonos kavinių radome visiškai tuščią meniu (krizė gi, neprisigamina nieko iš anksto – taip teisinosi darbuotoja), buvo likę tik trys kepsniai – buvom keturiese 🙂 Užtat kainos – beveik kaip Azijoje!

Pratęsim vėliau – apie Veliuoną ir likusias Panemunės pilis (tęsinys čia).