Essaouira – laisviausias Maroko miestas, su žuvėdromis, bangomis ir šviežiomis jūros gėrybėmis
2011 04 03
Maroko jau daug parodėm, bet dar liko du visiškai skirtingi miestai – Fezas ir Essaouira. Šįkart apie pastaraįį, kuris mums paliko geriausią įspūdį iš visų aplankytų miestų Maroke. Fezas, tuo tarpu, tikriausiai kainavo daugiausiai nervų, bet apie jį vėliau.
Essaouira (tariasi kaip „Esavėra“) – labai senas Atlanto vandenyno uostas, apjuostas gynybine siena ir bokštais. Po raudonų atspalvių Marakeše, Ouarzazatėj ir Feze, šis miestas išsiskyrė balta ir mėlyna spalvomis, ir mums pasirodė gerokai kitoks – jis būtų viršuje Maroko miestų sąrašo, į kuriuos pirmiausiai norėtume sugrįžti. Laisvesni (vandenynas daro savo?), mažiau įkyrūs vietiniai ir labiau europietiškas, nei marokietiškas senamiestis. Ir dar aišku, krūva pakrantėje klykiančių žuvėdrų, priduodančių savotiško šarmo.
Į Essaouirą pataikėm atvykti geru laiku – iš vakaro buvo praūžusi stipri audra, tai bangos dar porą dienų nenurimo – tokių didelių nebuvom matę niekur prieš tai. Nemažai laiko praleidom taip sėdėdami ant miesto sienos ir žiūrėdami, kaip žiaurios bangos dūžta ir sproginėja į šalia pakrantės iškilusias uolas:
Klausėm vietinių, ar dažnai čia tokios bangos, sakė, kad čia mes taip pataikėm, retokai būna tokio aukščio, kaip tąkart. Bet mažesnės visada būna. Dėl to Essaouiroj pilna banglentininkų – net ir vasario mėnesį, kai buvome.
Gynybine siena dar viduramžiais aptvertas senamiestis labai priminė portugališkus miestus. Siauros, automobiliams neįvažiuojamos gatvelės, daug visokių restoranų ir parduotuvių (sezono metu, matyt, Essaouira ūžia).
Aišku, vietinių siūlomos prekės tos pačios, kaip ir Marakeše ar kituose Maroko miestuose – kilimai, visokie suvenyrai ir pan.
Automobiliu važiuodami nuo Marakešo iki Atlanto pakrantės (beje, labai geras kelias, neskaitant nedidelės atkarpos) sugalvojom, kad Essaouiroj būtinai pasiimsim kambarį su vaizdu į Atlanto vandenyną. Net nepagalvojome, kad mieste ant vandenyno kranto tai bus ganėtinai sudėtinga. Atvykome vėlai, pradėjome ieškoti – radome vienintelį viešbutuką, kurio viršutinių aukštų kambarių langai išeina į vandenyno pusę – viskas dėl aukštos gynybinės sienos, pro ją beveik visas miestas nemato vandenyno, tik viršutiniai aukštai. Viešbutis net nelabai galėtų vadintis viešbučiu, per daug spartietiškas ir purvinas buvo, todėl radom greta nuomojamus buto kambarius su mūsų norimu vaizdu į vandenyną, kartu ir į gynybinę siena bei patrankas ant jos – čia nuo terasos, šalia kurios bute gyvenome:
Prieš leidžiantis saulei ta pati siena sutraukia tiek vietinius, tiek turistus – lipom ir mes žiūrėti saulėlydžio ir vis dar šėlstančio vandenyno:
Kai kas tuo metu kartu su visa šeima priešais saulėlydį pardavimui išrikiavo visus savo meno kūrinius:
Balta Essaouira ir mėlynos valtys (kaip ir langų rėmai mieste) iš aukščiau:
Gyvūnijos pasaulyje:
Jau važiuodami į Essaouirą spangome, kad pakrantės mieste tikrai bus daug jūros gėrybių. Neapsirikome, prigaudo jų ten va tokie savo valčių kapitonai:
Bet jūros gėrybėmis ir šviežia žuvimi vėliau teko šiek tiek nusivilti. Pradžioj nustebome, kad Atlanto vandenyno pakrantės mieste beveik nėra jūros gėrybių restoranų, bet vėliau supratome, kodėl – šalia uosto įsikūrės toks lyg ir turgelis – vienodo dydžio kioskeliai su suolais ir stalais, sunumeruoti (jų koks 30), visur kainos vienodos – iškabintos ant didelio stendo šalio turgelio. Rytais žvejai į jį priveža kalnus šviežios žuvies, krabų ir kitų jūros gėrybių:
Eini pro tuos kioskus, kiekvieno jų darbuotojai visaip vilioja užeiti būtent pas juos, nors pas visus praktiškai tas pats pasirinkimas, o ir iškepa tokiu pat būdu. Tai ir ieško visokių būdu, kuo suvilioti – tampo gyvus vėžius ar dar kokius krabus, kad tik prisėstum pas jį:
Prisižiūrėję tiek šviežių gėrybių, pirmą kartą net sunkiai išsirinkome, ko norim pietums. Prieš kepant viską pasveria, pasako kainą, o po to tiesiog grotelėse ant žarijų visai čia pat iškepa, atneša su daržovėmis ir duona. Va čia ir nusivylėme – kepa bet kaip, kadangi nori kuo daugiau turistų aptarnauti, tai gali rasti ir nedakepusios ar sudegusios žuvies dalių. Du kartus valgėme šiame žuvies turguje, abu kartus tos pačios problemos – susinervinome, kad tokią šviežią žuvį taip mokėti sugadinti… Ir nusprendėme, kad ateityje atvykus į Essaouirą reikia nuomotis butą su virtuvę, pirkti iš turgaus jūros gėrybes ir patiems namie keptis – va tuomet būtų idealios atostogos 🙂 Bus norinčių prisijungti? Reikia tik vyno savo nusivežti, nes pas musulmonus alaus kaina jau kaip vyno, o vyno tai apskritai kosmosas…
Turistų sezonas Maroke prasideda tik kovo mėn., todėl paplūdimiai dar apytuščiai buvo, tik banglentininkų būrelis ir keletas vietinių, bedeginančių bambas buvo matyti paėjus paplūdimiu toliau nuo senamiesčio:
Viena iš centrinių senamiesčio gatvelių, savaime suprantama, turgumi paversta:
Oranžinis pankas:
Prieskonių iš Maroko galima kalnais prisivežti:
Buvom nuklydę iš šoną nuo centrinių senamiesčio gatvių – skurdus rajonas, pradėjo visokie įtartini vietiniai prašyti cigarečių, tai nešdinomės lauk iš jo – „Lonely planet“ naktį į tokias pakampes lįsti nerekomenduoja:
Kartu su visais ant miesto gynybinės sienos saulėlydį draugiškai lydėjo ir katės su vištomis. Idiliška draugystė:
Džonatanas Livingstonas ir jo draugai virš gatvelės, kurioje gyvenome:
Vandenyno verdama košė iškart už miesto sienos:
Dar keli vaizdeliai iš senamiesčio.
Daug Essaouiros nuotraukų čia netilpo, todėl dar keliasdešimt sukėlėm Facebooke čia – spauskit ant nuotraukų:
Jei svarstysit vyktį į Maroką, Essaouirą labai siūlom įtraukti į maršrutą. Arba vien dėl jos verta atskristi ir praleisti čią atostogas – vos dvi valandos kelio nuo Marakešo, o į jį skrenda visokie ryanairai 🙂
Aš apakęs:) Koks vandenynas! Niekada nebuvau prie Atlanto, gal tik Anglijoje, Poole. Bet ten… Šiaurės jūra, koks gi ten atlantas. Nuotraukos fantastiškos. Būtinai turiu aplankyti šitą miestą. Būtinai!:)
Labai fotogeniskas miestas!nuostabus!
Esavyroj populiaru europiečiams įsigyti namus, vietiniai prie jų labiau įpratę, nei Feze, kur vietinių/turistų santykis visai kitoks.
Jei dar grįši į Maroką ir norėtum aplankyt panašų miestą, nuvyk į Sidi Ifnį, kuris net iki XX a. septintojo dešimtmečio buvo ispanų kolonija ir iki šiol tuo dvelkia.
Tanžeras, kadaise menininkų pamėgtas tarptautinis miestas, irgi įdomus iš šitos pusės.
Dėkui už rekomendacijas 🙂
Patikslinsiu, kad vyno vežtis į Maroką neverta. Įvairaus alkoholio nuo alaus iki stipraus, vietinio ir importinio galima nebrangiai įsigyti jų didžiuosiuose supermarketuose, ten yra atskiri alkoholio skyriai, bent jau Marakeše. Rekomenduoju paragauti Kasablankoje gamintą raudoną vyną. Šalis tikrai verta aplankyti, ačiū autoriui už pasakojimą, malonu prisiminti aplankytas tas pačias vietas.
vis persekioja šitame bloge rastos nuotraukos: http://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/straipsnis/horizontai/lietuvius-maroke-labiausiai-vilioja-arabiska-istorija-ir-afrikos-dvasia-640-166305
Ieva, ačiū, bet šitą žinau, čia su mano leidimu "Novaturas" panaudojo nuotraukas, viskas ok:)