Apie 100 dienų avantiūrą Azijoje

Pernai vienas draugas grįžo iš Indonezijos, mus užkabino pamatytos nuotraukos – bet realiai nesvarstėm galimybės nuvykti ten kad ir tik 3 savaitėms. Bet mintis apie keliavimą gerokai toliau už Europos ribų išliko – brendo tyliai ir pasyviai, net nekalbėjom apie tai, kol pajutom, kad per daug įsivažiavom į rutiną, todėl nusprendėm “atsišviežinti”. Reikėjo pertraukos, naujų minčių, be to ir šiaip abu pamišę dėl kelionių. O dar ir krizė atėjo, vieni jos metu taupo, mes galvojom priešingai – kada jei negu dabar yra geriausias laikas stabdyti arba mesti darbus ir išvykti, nes dėl nedarbo prarandamos pajamos sąlyginai mažiausios būtent krizės metu. Viena vertus, avantiūriistiška – dėl to taip ir vadinam savo kelionę. Kita vertus, neturėjom tokių “inkarų” Lietuvoje, kaip paskola bankui, o tokias avantiūras geriausiai daryti tada, kol nėra vaikų – nesakom, kad su jais neįmanoma, bet būtų gerokai sudėtingiau, rizikingiau, galų gale ir brangiau.

Žinojom, kad jei keliausim ilgesniam laikui, pirmiausia tai bus pietryčių Azija – traukė jau seniau, patiko dėl savo gamtos, religijų ir kultūrų įvairovės sąlyginai nedidelėje teritorijoje. Abu pamišę dėl fotografijos, todėl jau svajojome, kiek gerų kadrų ten galėtume prigaudyti.

O pats apsisprendimas išvykti įvyko labai greit – vieną vasario vakarą po sudėtingų dienų darbe abu nusprendėm – reikia pokyčių. Ir po dviejų dienų jau buvom skiepų kabinete. Buvo pakankamai daug ekspromto, kaip ir vėliau kelionėje – pirmiausia galvojome, kiek laiko keliauti, norėjosi kuo ilgiau, o tik po to pradėjome skaičiuoti, ar užteks mūsų biudžeto. Taip nuo planuoto mėnesio planai išsitempė iki trijų su puse – ir tai tik dėl to, kad liepos vidury turėjom grįžti į draugų vestuves.

Kai nusprendėme, norėjosi išvykti kuo greičiau – pradžioje norėjom išlėkti vos po poros savaičių nuo apsisprendimo. Tik skiepai mus sustabdė – dėl jų reikėjo laukti mėnesį Lietuvoje. Per jį daugiau laiko skyrėm darbų užbaigimui, nei kelionės pasiruošimui – tik nusipirkom bilietus, ir po antros skiepų dozės po trijų dienų (kovo 31 d.) jau sėdėjom lėktuve. Kuprinėje buvo atgalinis bilietas liepos 14 dienai, galvoje – planas per tą laiką aplankyti 8 valstybes: Indoneziją, Singapūrą, Malaiziją, Tailandą, Kambodžą, Laosą, Vietnamą ir Filipinus.

Artimiesiems ir draugams buvo staigmena, tačiau vėliau daugelis sakė – jei kas ir galėjo su tokia avantiūra šokiruoti, tai tik ne jūs – jau buvo pripratę, kad kartais “nustebiname” juos 🙂

Su kelionės biudžetu darėm šiek tiek „žydiškai“ – nuo kito galo, nes ne prie jo derinom kelionės trukmę, o atvirkščiai. Bilietams į Aziją ir kelionės pasiruošimui (skiepai, draudimas, daiktai) Lietuvoje išleidome apie 6000 Lt, likusį biudžetą padalinom iš kelionės dienų ir sužinojom, kiek mes galim išleisti Azijoje per dieną (nakvynė, maistas, transportas, pramogos). Kadangi ne visada pavykdavo įtilpti į rėmus, į kelionės pabaigą teko keliauti taupiau, todėl mūsų dienos biudžetas (dviems žmonėms) svyravo nuo 75 JAV dolerių iki 50. Su tokia suma Europoje ne daug kur pakeliausi, o ten kainos kelis kartus mažesnės, todėl galima keliauti labai pigiai.

Be to, vietoj patogios lovos ar blizgančio viešbučio mums svarbesni buvo įspūdžiai, šalies pažinimas iš vidaus, o ne per viešbučio langą, todėl gyvenome pigiuose viešbučiuose ar svečių namuose, maitinomės nebrangiai (bet kaip skaniai!), važinėjome tuo pačiu pergrūstu transportu, kuriuo keliauja vietiniai ir tt. – išbandėm viską. Tiesa, kadangi per 100 dienų keliavom labai daug, vienoje vietoje nebūdavom ilgiau nei 2-3 dienas (su keliomis išimtimis), transporto išlaidos sudarė nemažą biudžeto dalį – keliaujant sėsliau, dienos biudžetą galima dar mažinti. Nepaisant to, pramogų ir malonumų neatsisakėm – vien masažų kiek tose šalyse išbandėm!

Iki tol abu nemažai buvom keliavę Europoje, pernai kartu aplankėm Kiprą, Portugaliją, Ukrainą, Švediją, kelionių patirties turėjom, bet ne tokios – kai dabar žiūrim atgal, iš tikro išvažiavom praktiškai nieko nežinodami apie tas Azijos šalis, į kurias vykstam. Taip buvo net įdomiau – mokėmės ir pažinome kelionėje, lengvas šokas kelionės pradžioje vėliau peraugo į malonią nuostabą ar net euforiją – po velnių, čia viskas kitaip nei Europoje, todėl ir įdomu!

Net nesvarstėme varianto, kad keliautume daugiau nei dviese – nesitikėjome rasti galinčių tuo pačiu metu mesti ar stabdyti darbus, o be to, tokio ilgio ir tempo kelionė tikrai yra išbandymas santykiams – kuo daugiau žmonių, tuo sudėtingiau. Mes vienas dėl kito neabejojome, pažįstame įvairiose situacijose, todėl nebijojome išbandymo santykiais. Draugai sakė, kad dviese praeisit santykių universitetą kelionėje – sėkmingai jį praėjom, nors 100 dienų nuolat būnant kartu visko pasitaiko, svarbiausia, kad visos situacijos tik sustiprina santykius.

O kelionėje įspūdžių ir nuotykių turėjome daug daugiau, nei galėjome prieš išvykstant įsivaizduoti. Kokios tik gamtos nematėm – ir įspūdingų salų, žydrų paplūdimių, ir didžiausių olų kalnuose, ir rūkstančių ugnikalnių, nuostabių krioklių, ir vos peržengiamų džiunglių (10 km jomis ėjome beveik 7 valandas). Emocijos irgi įvairiausios – nuo pasimetimo ir baimės po kojomis pajutus žemės drebėjimą arba nevilties, supratus, kad pavogė fotoaparatą, iki nuostabos viename iš Kambodžos muziejų sutikus LR Užsienio reikalų ministrą ar euforijos nardant po savim pamačius nedidelį ryklį. O vien su transportu susijusiais mūsų nuotykiais būtų galima užpildyti visą knygą. Sunku net kažką išskirti iš visos įvairovės – kam įdomu, gali pasiskaityti mūsų kelionės tinklaraštį www.100dienu.lt. Manom, kad reikės dar nemažai laiko, kad patys “suvirškintume” visus įspūdžius – jų tikriausiai būtų galėję užtekti ir 10-iai metų, o mes teturėjome 100 dienų. Nuotraukų irgi kalnas – parsivežėm apie 15 tūkst. kadrų, laukia ilgas darbas atrenkant geriausius.

Net keista, bet grįžus nereikėjo jokios adaptacijos – žinojom konkrečią datą, kada grįžtame, gal taip nusiteikėme, bet nebuvo jokių problemų, netgi jau laukėme Lietuvos – buvom pasiilgę savų žmonių. Pirmom dienom artimųjų dėka skrandžiai vėl priprato prie lietuviško maisto, Vilnius mums dabar atrodo dar gražesnis nei prieš kelionę, Lietuva – švari, rami ir neperkrauta valstybė (Azijoje pripratome, kad privati erdvė ten gerokai mažesnė – žmonių, automobilių, motociklų visur pilna, didžiulis triukšmas, stiprūs kvapai mieste, o dar tas karštis). Edita dėl kelionės išėjo iš darbo, grįžusi jo ir nesiieško – nusprendė užsiimti tik fotografija, ką jau yra dariusi ir anksčiau. Karolis darbą buvo sustabdęs (mokamos ir nemokamos atostogos), todėl po kelionės jau grįžo į jį – ir iš lėto įsivažiuoja į ritmą, nors ryte nevėluoti vis dar nepavyksta 🙂

Nors ir grįžom į lietuvišką realybę, yra dalykų, ką iš kelionės parsivežėm ilgam. Pirmiausia sutiktų azijiečių požiūris į problemas, sugebėjimas išgyventi net ir sunkiausiomis sąlygomis, šeimos vertinimas ir kt. – pabuvus ten atrodo, kad mes dirbtinai prisikuriame problemų, kuriomis užgožiame savo gyvenimus, nerandame laiko svarbiems dalykams, juos atidėliojame ateičiai, nebūname su mums svarbiais žmonėmis, nes dirbame du trečdalius dienos tam, kad likusį trečdalį dienos išleistume uždirbtus pinigus daiktams, kurių mums kažin ar reikia (mes vos su 2 kuprinėmis nejautėm jokių daiktų trūkumo visus tuos mėnesius). Visokių minčių ir pokyčių yra, bet ne viskam laikas išlįsti į viešumą – bet ši trumpa avantiūra, galbūt ir drąsiai pasakysim, mums turbūt davė ne ką mažiau, nei metai, praleisti lietuviškuose universitetuose.

Pasiūlymas kitiems, kad ir tyliai svarstantiems apie kažką panašaus – darykit, keliauti yra taip paprasta, kad net sunku patikėti, kol neišbandai, o emocijos, patirtis, įspūdžiai, naujos pažintys šimtus kartų pranoks vertę tų pinigų, ką išleisite kelionėje. Ir svarbiausia, liks ilgam.

PS: Bloge rašysim ne taip reguliariai, kaip kelionės metu (bet dar rašysim:), tai jeigu kam nepatinka landžioti ir tikrinti, ar yra naujų įrašų – galit užsiprenumeruoti el.paštu (žemiau palikite el.pašto adresą) arba RSS’u.

Atsiųsim naujus įrašus tau į paštą: