Turbūt labiausiai patikęs ir „fotogeniškiausias“ – purvo vulkanai, praktiškai mėnulio paviršius:

Esmė čia tokia – iš žemės nuolat veržiasi dujos, jos kartu kelia purvą į viršų, gaunasi tokie purvo vulkaniukai:

Burbuliuoja, pučiasi, sproginėja:

Tokia aplinka būtų ideali įdomios fotosesijoms 🙂

Šalia – toks skurdus kraštovaizdis. Bet jis nėra visame Azerbaidžane – yra ten ir kalnų, ir žalumos, ir drėgmės, ir augalų – tik reikėtų toliau nuo Baku pakeliauti.

Nafta, kuria Azerbaidžanas gyvas, veržiasi tiesiog iš žemės:

Dėl to aplink Baku daug tokių pasenusių, bet dar veikiančių naftos pumpuotojų:

Dar aplankėm muziejų po atviru dangumi – olose rasti kelių tūkstančių metų senumo pirmykščių žmonių piešiniai.

Editos aistra po Azijos, vėl juos gaudė, ačiū Dievui nesėkmingai 🙂

Gerai, kad turėjom dar vieną fotografą šioje kelionėje – turim ir bendrų nuotraukų 🙂

Grįžtant į Baku:

Naujai pastatyta mečetė šalia Azerbaidžano sostinės, išblizginta kaip ir pagrindinė miesto aikšte Baku:

Viduje jos:

Dar įdomus Azerbaidžano fenomenas – iš žemės skirtingose vietose veržiasi dujos, jeigu jas kas nors uždega – jos gali degti kad ir kelis amžius, kol išseks dujų šaltinis. Taip ir vienoje vietoje netoli Baku – 17-18 a. čia buvo pastatyta ugnies šventykla – Baku Ateshgah, aplink – celės vienuoliams.

Bet juokingiausia, kad kelis šimtmečius čia degusi ugnis 1969 m. užgeso – dėl intensyvaus gamtinių dujų išteklių naudojimo sovietmečiu, pasibaigė dujos, natūraliu būdu tekėjusios į šią šventyklą iš žemės. Bet azerams čia nebuvo didelė problema – nuo Baku atvedė dujotiekį, kuris dabar „maitina“ amžinąją ugnį 🙂

Bet tokių vietų, kur iš žemės veržiasi dujos, ir jos dega žiemą vasarą, šalia Baku yra ir daugiau – taksistas nuvežė dar prie vienos kalvos papėdės, kur jau be jokio papildomo dujotiekio plieskė ugnis – karštis neblogas.

Viskas, baigiam su Azerbaidžanu, Gruzija next.

Tiesa, gal kam keliaujančiam į Azerbaidžaną bus naudinga praktinė info apie kainas.

Šiaip Baku – brangokas miestas. Nežinau, kiek kainuoja viešbučiai, bet ten gyvenantys lietuviai sakė, kad brangu. Maistas – kavinėse centre maisto kainos brangesnės nei Vilniuje, kai kur tik šiek tiek, kai kur dvigubai. Už vienus pietus centre kartą mokėjom po 32 Lt (bufetas „eat all you can“), pavažiavus su metro toliau nuo centro galima rasti ir dvigubai pigiau. Alus – 4-10 Lt už bokalą. Taksi kainos – nėra neįkandamos, bet nesulyginsi, su Gruzija. Už beveik dienos kelionę su taksistu po Baku apylinkes (~200 km) – 70 manatų (apie 240 Lt). Brangoka, bet pigesnių variantų nėra, su viešuoju transportu prie kokių purvo vulkanų nenuvažiuosi, bet yra kiti pliusai – visada gali daug sužinoti apie šalį, kai kelias valandas važinėdamas gali kalbėtis su taksistu. Ypač, kai jis išsilavinęs, su dviem aukštaisiais ir turi įdomią nuomonę apie šalies politiką, o ne tik vertina taksistams įprastu skepticizmu (man patinka ir Lietuvoje pakalbėti su taksistais – greitai gali sužinoti, kuo jie gyvena, palygini jų emocijas, bėdas, pasipiktinimus kad ir su Gruzijos taksistais – iš esmės tas pats:)

Viza (jos reikia lietuviams) – darantis Lietuvoje kelionių agentūrose kainuoja kosmosą, apie 400 Lt, bet neapsimoka – nusileidus oro uoste bet kuriuo paros metu galima gauti už 60 eurų (reikia 2 spalvotų nuotraukų). Tiesa, jei įvažiuosite žeme, tarkim, iš Gruzijos – pasienyje vizos gauti negalima.

Rusų kalba beveik neišvengiamai būtina – čia, kaip ir Gruzijoje, angliškai gali susikalbėti su jaunimu, bet su pardavėjais, taksistais ir šiaip vietiniais – tik rusiškai (bet ir ją ne visi ten moka, kai kada lieka tik gestai:).