Iš žemės – kažkaip šitaip:

Pagal interjerą Bernardinų bažnyčia man antra gražiausia Vilniuje (po Šv.Kotrynos bažnyčios – iš išorės per daug rožinė, užtat viduje kokia graži!).






Įlindom į požemius – per daug sterilu, žinant, kad juose tiesiog žemėse būdavo laidojami vienuoliai – dabar viskas sutvarkyta, senomis plytomis išgrįsta.

Vienas vienuolis prisikėlė ir išėjo iš požemių mūsų akyse:

Labai puiki politinė antireklama – šio vitražo sukūrimą finansavo Kazytė Danutė Prunskienė (matyti iš didelio užrašo ant lango – ne pirmą kartą ji pagarsėja noru įsiamžinti bažnyčiose). Įvertinus visą K.Prunskienės praeitį, neblogas jos derinys su bažnyčiomis – toks pat draugiškas, kaip Putinas su Gruzija..:)

Uždaras kiemelis – mažas ir jaukus, idealus kokiems nors kamerinės muzikos koncertams (foto M.L. – honorarą atsiųsim paštu:)

Kaip ten lietuvių liaudies patarlė sako – įsileisk fotografę į bažnyčią…

Įdomiausioji dalis – palipom siaurais suktais laiptais bokšteliu ant bažnyčios pastogės – kiek neišnaudotos vietos, kiek butų išeitų!:))

Geriausi vaizdai – per apvalius langus nuo pastogės į senamiestį. Šv.Onos bažnyčią iš šitos pusės turbūt dar nedaugelis matėt:

Toliau ir Katedra šviečiasi:

Ir dar kitų senamiesčio bažnyčių stogai ir varpinės:

Ir visas Gedimino kalnas guli kaip ant delno:

PS: dabar tik pastebėjau – per beveik 10-ies mėnesių šio blogo gyvavimą ir aprašytų įspūdžių iš bent 10 šalių, čia pirmieji įspūdžiai iš Vilniaus. 🙂 Matyt, savo kiemą per daug natūraliai vertiname, nors iš tikro reikėtų jį giliau pakapstyti ir daugiau pafotografuoti, čia ne ką mažiau gerų dalykų nei kokioj Azijoje 🙂