Alisos Stebuklų šalis, su mokamais triušiais vedliais ir vimdančiais kvapais – Fezo senamiestis
2011 04 18
Viskas, čia paskutiniai vaizdai iš Maroko – jo jau gal net per daug bloge, bet nesinorėjo nė vieno miesto palikti neaprašyto, nes visi jie labai skirtingi. O po Maroko bus proga grįžti į praleistas ir neparodytas keliones iš Vokietijos, Norvegijos, Gruzijos ir Lietuvos.
Fezas – nuo jo pradėjom kelionę į Maroką, jame ir užbaigėme, todėl teko du kartus lankytis. Jei pirmą kartą Fezo senamiesčio gidai apsišaukėliai dar turėjo šansų mus išdurti, tai antrą kartą nervinosi, kad nekimbam ant jų kabliukų. O nekibti ant tų apsišaukėlių gidų neįmanoma – Fezas tikrai turi turbūt patį klaidžiausią senamiestį pasaulyje. Ir čia ne mūsų išsigalvojimai – paieškokit informacijos apie jį internete.
Taip beieškodamas rašytinių patvirtinimų empyrinei kelionės patirčiai – kad Fezas turi klaidžiausią senamiestį pasaulyje – radau daugiau įdomių faktų apie jį. Pavyzdžiui, kad Fezo medina (senamiestis) yra didžiausias išlikęs ir geriausiai išsilaikęs senamiestis visame musulmonų pasaulyje. Be to, jis yra ir didžiausia pasaulyje miesto dalis, kurioje nėra jokio automobilių eismo – tik asiliukai, vežimai, dviračiai ir motoroleriai. Automobiliai čia paprasčiausiai netilptų – dar giliais viduramžiais susiformavusios Fezo medinos gatvelės būtų per siauros net ir „Smart’ams“ – kai kur jos vos metro pločio, nors teko įlisti ir į tokius praėjimus, kur du žmonės vos prasilenkia.
Nenuostabu – viduramžiais Fezas buvo Maroko sostinė, galingos senamiestį juosiančios sienos tai neblogai patvirtina: (spalvota kuklusklaninė vietinių apranga irgi smagiai žiūrisi:)
Prie tokios gynybinės sienos, matyt, nuo senų laikų išsivystė marokiečių bruožas maskuotis apsimetant medžiais…:
Nors gyvenome ne senamiestyje (ir tuo labai džiaugiamės – nepadarykite klaidos, internetu užsisakę viešbučio kambarį senamiestyje. Užuojauta tiems, kas sutemus siaurų gatvelių labirinte bandys rasti savo viešbutį), įdomiausia miesto dalis, aišku, klaidžioji medina. O iš tos modernesnės dalies, kur gyvenome, net nelabai yra ką rodyti – panašių miestų galėtum rasti ir kokioje Turkijoje. Užtat senamiesčio nesumaišysi nė su kuo.
Visas viduramžių pasakos pasaulis prasideda už šių pagrindinių miesto medinos vartų:
Prie kitų medinos vartų – Humana Open Air festivalis:
Sakau „pasaka“, nes iš esmės taip ir yra. Įkyrūs vietiniai ir nuo viduramžių nelabai kuo pasikeitusi aplinka tave įsuka į kažkokį siurrealistinį pasaulį. Jau po gero pusvalandžio jautiesi kaip Alisa Stebuklų šalyje. Ir nesvarbu, su triušiu ar be jo, Fezo medinoje tu vistiek pasiklysi. Tiesa, su Alisos Stebuklų šalimi čia yra vienas mažas skirtumas – „vedliai“ triušiai čia mokami, ir dar netgi gerokai sukčiaujantys. Bet jei to nebūtų, Fezo medina prarastų dalį savo žavesio, vietiniai sukčiautojai prideda geros rūgšties.
Dabar – tu atėjęs žinai, kad jame nėra šansų nepasiklysti (pasiskaitėm apie tai dar lėktuve). Šiaip orientacija mieste nesiskundžiu, tiek su žemėlapiu ar be jo mėgstu žinoti, kurioje vietoje esu, ir mintyse sekti maršrutą. Pagal saulę, žemėlapį, išskirtinius pastatus, gatves, aikštes ar dar ką nors. Kadangi pirmomis dienomis Maroke Edita sirguliavo ir liko viešbutyje, kaip tikra Alisa į Stebuklų šalį nėriau vienas pats, prisimetęs mini maršrutą žemėlapyje – ką norėčiau pamatyti. Maniau, bus geras iššūkis patikrinti, ar tikrai senamiestis toks klaidus, kad net su žemėlapiu neįmanoma nepaklysti – ir jau po kokių penkių minučių pajutau, kad nebežinau, kurioje gatvelėje esu (o kaip labirintiškai atrodo Fezo senamiestis žemėlapyje, galite pamatyti čia).
Nes visos tos gatvelės iš vienos pusės visiškai tokios pat – beformės, susirangiusios kaip gyvatės, dauguma uždengtos (todėl nematai dangaus ir saulės), be pavadinimų, metro, dviejų ar trijų pločio, pilnos prekeivių, su gausybe akligatvių. Iš kitos pusės, visos jos skirtingos, ir dėl to tame margumyne kartais net sunku atsekti – nauja čia vieta, ar jau buvai joje (beje, vienas gido paslaugas siūlęs vietinis burbtelėjo, kad Fezo medinoje yra daugiau nei 7 tūkst. gatvelių, skersgatvių, akligatvių – matyt, nemelavo). Bet tame ir visas malonumas – leisti sau pasiklysti (lyg kitaip ten būtų įmanoma…), ir eiti bet kokia kryptimi, ratais, kvadratais, laikas nuo laiko vis matant tas pačias vietas, bet nesuprantant, kur eiti, norint išeiti iš užburto rato. Sakau, rimtai Stebuklų šalis.
Triušiai, kurie gali padėti nueiti iki norimo tikslo arba išeiti iš užburtos Fezo medinos – čia gudrūs ir įkyrūs. Buvau pasiryžęs nesinaudoti jų paslaugomis iš principo, nes žinojau, kad didžioji dalis tik mulkina turistus. Bet koks penkiasdešimt aštuntas triušis, pasisiūlęs savo paslaugos, suviliojo galimybe įsilipti ant kažkokio pastato stogo ir pamatyti Fezo mediną iš viršaus. Paklausiau, nusekiau iš paskos, parodė tokį vaizdą:
Einant link to stogo triušis vedlys spėjo pats kokį 20 kartų pakartoti, kad jis mane veda tik iš draugiškumo, nemokamai. Žinodamas šituos jų bajerius iškart sakiau – nereikia, sumokėsiu tau 5 dirhamus (0,5 euro) – tokia kaina už „triušiavimą“ čia normali. Lipant ant stogo, mano triušis, aišku, dar įkyriai siūlė užeiti į dvi parduotuves (už atvestus pirkėjus jie gauną procentus), šalia kurių ėjo laiptai, bet nesutikau.
O kai jau nusileidom žemyn ir aš pradėjau atsisveikinti su savo triušiu – siaurame praėjime tarp dviejų namų, kur nebuvo jokių žmonių, jis užstojo kelią ir iš saldžialiežuvio triušio pavirtęs į piktą triušį liepė susimokėti už „ekskursiją“ – nupirkti jam du pakelius cigarečių. Priminimai jam, kad jis n kartų pats žadėjo nemokamą palydėjimą, nepadėjo – matau, kad nėra kito pasirinkimo tik kaip sutikti ir pažadėti, kad sumokėsiu, kol išeisim į jaukesnę vietą, kur būtų daugiau žmonių. Nes piktas triušis – neprognozuojamas triušis. Išėjom į žmonių pilną gatvelę, įkišau jam į rankas 10 dirhamų, jis dar bandė įrodinėti, kad cigaretėms reikia 4 kartus tiek, bet nebesiklausiau ir nuėjau, per petį žiūrėdamas, ar neseka iš paskos. Paskutiniai girdėti prieš tai buvusio saldžialiežuvio draugo triušio žodžiai – „Fuck off!“. Gera pamoka – stogų ieškokis pats, be triušių pagalbos.
Viena iš Fezo platesnių turginių gatvelių, su dengtu stogu, kad apsaugotų nuo saulės karščio:
Dar vienas vaizdas į gyvenimą ant senamiesčio stogų – šįkart sėdint kabake prie pagrindinių medinos vartų:
Viena iš kelių „didesnių“ aikštelių senamiestyje – žinoma, turgumi paverstų:
Gal skarų?
Arba marinuotų gėrybių ir kalnų alyvuogių?
Gražių manekenių?
Vegetarų džiaugsmo?
Naiviai tikėjausi, kad su Fezo triušiais vedliais reikalų nebeturėsiu. Klaidžiojau po senamiestį jau geras tris valandas ir norėjau surasti nuo pagrindinių vartų tolimiausią tikslą – garsiąsias Fezo odų raugyklas, kurių ne tiek ir daug išlikę pasaulyje, ir kurių vaizdas – tarsi vizitinė Fezo kortelė. Klaidžiojau visai netoli jų, bet kadangi kiekvienas Fezo senamiesčio metras užstatytas pastatais, ne taip ir lengva rasti plyšius, pro kur turėčiau įlįsti į odo raugyklų erdvę. Galiausiai nusprendžiau susirasti triušį ir sumokėti jam, kad parodytų tą plyšį. Rasti triušį pakako turbūt kokių 5 sekundžių – visi jie ten arba pardavėjai, arba triušiai. Arba ir tas, ir tas.
Suderėjom kainą – 20 dirhamų (2 eurai – čia jau pakankamai nemažai) už tai, kad vietinis triušis man parodys kelias odų raugyklas, padės susirasti geriausius taškus ant stogų, iš kur jos matosi. Ir nemelavo, padėjo, po kelių minučių jau mačiau ir užuodžiau tokį vaizdą:
Pravedė pro šiuos dvokiančius odų dažytojus, į kiemą, iš kurio užsilipome ant vieno pastato stogo:
Po to, kai vietinis baigė „ekskursiją“ man, prasidėjo ta pati giesmelę – pradžioje leidžiantis laiptais nuo stogo būtinai reikėjo užsukti į odos suvenyrų parduotuvę, kur pardavėjas jau buvo paruošęs odos kokybės šlovinimo ditirambus, bruko rankinukus ir batus vieną po kito. Aišku, užkeltomis kainomis, nes į jas turėjo būti įskaičiuotas ir procentas triušiui už atvedimą. Kadangi nesutikau, gatvėje atsisveikinant su triušiu kilo vėl tos pačios problemos – sutarti 20 dirhamų jam pasirodė per mažai, prasidėjo logikos spindesiai tokiais argumentais, kaip „Tu juk padarei daugiau nei 20 nuotraukų, todėl mokėk daugiau nei 20 dirhamų!“. Apspito dar kokių 5 triušių būrelis, bet viskas baigėsi taikiai – išsiskirstėm degdami meile: aš piktas ant sukčių triušių, jie pikti ant manęs, kad gavo tik 20 dirhamų.
Vėliau, matydamas, kad aplink odų raugyklas esančių pastatų stogai atviri žmonėms, ėjau aplink odų raugyklas ratu ir lindau į kiekvieno pastato vidų – praeini du aukštus parduotuvių (primena kompiuterinius žaidimus – kliūtys, kurias turi praeiti, jei nori pasiekti tikslą:), ir tada įvairiais kampais gali stebėti odų raugyklas. Tiesa, po to dar gana kurioziškai bandžiau išeiti iš senamiesčio, nes 3 kartus apsukau gana nemažus ratus – eini jau atrodo link vartų, bet iš kažkur šalia vėl atsiduria jau pažįstama mečetė. Nusikeiki, vėl suki į šoną, vėl manai, kad esi teisingame kelyje, ir vėl tas pats… Nusivariau nuo kojų, bet išėjimą radau be triušių pagalbos – svarbu rasti vieną iš dviejų pagrindinių gatvelių.
Užtat kai po geros savaitės, pakeliavę Maroke, grįžome į Fezą ir jau kartu su Edita ėjome į jo klaidų senamiestį – nebereikėjo jokių triušių paslaugų, jau galėjau pats juo būti. Nes pirmą dieną Feze tik vėliau pastebėjau aštuonkampius spalvotus ženklus, kurie žymi skirtingus maršrutus, ir nors negarantuoja, kad tikrai rasite tai, ko ieškote, bet šiek tiek sumažina šansus pasiklysti (jei būsite Feze – ieškokite tokių ženklų virš galvos gatvelėse, radus vieną eini pažymėta kryptimi ir anksčiau ar vėliau prieisi kitą ženklą arba senamiesčio planą, su pažymėtais maršrutais). Jais vedini ir jau tik kelis kartus paklydę gan greit radome odų raugyklas su gausybe triušių aplink. Šį kartą net nėjome į kalbas su jais, nesiklausėme jų melavimų apie tai, kad užėjimas į parduotuvių pastatus ir lipimas ant stogo yra mokamas, todėl vėl galėjom apžiūrėti ir užuosti odų raugyklas. Jo, kvapas žiauriai nekoks, bet didesnė užuojauta tiems, kas Feze lankysitės vasarą.
Kam nepatinka jūsų darbas, siūlau pagalvoti apie šią profesiją – odų raugintojus. Visą dieną stovi viename iš molinių „puodų“, dažniausiai basas (retomis išimtimis – su neperšlampama apranga), ir mirkai įvairių gyvūnų odas natūraliuose chemikaluose. Į šitų natūralių chemikalų sudėtį įeina karvių šlapimas, balandžių išmatos ir kt. panašūs dalykai. Todėl nekeista, kad didžioji dalis tokių darbuotojų po kurio laiko suserga įvairiomis sąnarių ar pan. ligomis. Dar pridėkite kvapą, kuris sklinda iš tų spalvotų molinių raugyklų…
Išmirkius odas, jos dažomos ir džiovinamos čia pat ant stogų.
Fezo vaizdas su geltonomis odomis, džiūstančiomis ant saulės:
Vėliau jas tomis pačiomis siauromis gatvelėmis asilais gabena į turgus, kur parduoda vietiniams, o šie jau gamina visokius odinius dalykus vietiniams ir turistams. Pagal pustuščių parduotuvių skaičių atrodo, kad šis verslas jau vėluoja su realybe keliais amžiais, bet matyt, bent jau vietiniai tuos odinius gaminius labai vertina ir perka.
Tiesa, Edita tokį vieną kupranugario odos rankinuką (oi trenks gyvūnų mylėtojų žaibas dabar į ją…) irgi nusipirko – nusiderėjus gal dvigubai.
Grįžtant prie odos raugyklų – radom šalia jų ir tokių piemenų, kurie avių vilnas ant betoninio stogo gano miegodami:
Ir čia šviežus oro gurkšnis, ištrūkus iš Fezo senamiesčio labirintų – Bagdado aikštė šalia jo. Vakare joje užverda gyvenimas, bet vis tiek jos nė per plauką nebūtų galima sulyginti su daug kartų gyvesne Marakešo pagrindine aikšte. Bagdado aikštė:
Šalia senamiesčio – mažiau painūs ir nebe tokie seni labirintai:
McDonaldas Feze lenktyniauja su palmėmis – kas užaugs didesnis. Kol kas 1:0 gamtos naudai:
Sargybinis:
Karališkieji rūmai Feze:
Ir tų pačių karališkųjų rūmų mūrai, tik iš priešingos pusės:
Summa summarum – Fezas mums nepatiko taip, kaip Essaouira, ir net Marakešo įspūdžiai jį pranoko, bet dėl tokios Alisos iš Stebuklų šalies patirties bent kartą jį aplankyti tikrai verta. Vietiniai triušiai užknisa, tas nesibaigiantis labirintas ir nuvarytos kojos po kelių valandų beprasmio klaidžiojimo pradeda slėgti, bet čia ir yra visas šarmas – į Fezo mediną iš karto verta eiti su mintimi, kad pasiklysi, ir net neverta tam priešintis – beprasmiška. Vietiniai tave bandys apmulkinti, o gal ir pavyks, čia labai sunkiai rasi, ko ieškai, įkyrūs pardavėjai tą patį daiktą siūlys po penkiasdešimt kartų, bet kadangi niekur kitur tokio jausmo nerasit – pabūkit Alisa iš Stebuklų šalies būtent čia. Cha, rašau taip, lyg Fezas man mokėtų už turistų atitempimą, bet išbandykit, suprasit 🙂
O jei vyksite į Maroką ir turėsite ne per daugiausiai laiko, mūsų rekomandacija būtų tokia – skristi į Marakešą, iš ten į vakarus vos dvi valandos kelio iki vandenyno (Essaouira ar kitas miestas), į rytus (idealu su nuomota mašina) – keli šimtai kilometrų (ir berods 13 val. autobusu) iki Sacharos dykumos. Savaitės tam turėtų pakakti. Jei lieka laiko – iki Fezo šiauriau nuo Marakešo 7 valandos traukiniu. Šiauriau Fezo nebuvom, todėl įdomių miestų neišvardinsim. (tiesa, Casablanca ir sostinė Rabatas, kaip supratom, nėra tokie verti dėmesio, kaip istoriniai Fezas, Marakešas ar kiti).
Čia tilpo ne visos nuotraukos iš Fezo, likusias vėl sukėlėm į Facebooką čia.
O čia nuorodos jau į visus Maroko įspūdžius:
Manau įsivėlė klaida tekste, pamiršai "ne" dalelytę žodyje "mokamas"? Cituoju "Šį kartą net nėjome į kalbas su jais, nesiklausėme jų melavimų apie tai, kad užėjimas į parduotuvių pastatus ir lipimas ant stogo yra mokamas, todėl vėl galėjom apžiūrėti ir užuosti odų raugyklas"
Ne ne, taip ir turėjo būti 🙂 Tų "vedlių" būriai stovi būriais netoliese odų raugyklų, šalia įėjimų į pastatus, kuriuose yra suvenyrų parduotuvės ir nuo kurių stogų galima pamatyti raugyklas. Tai bandant įeiti į tuos pastatus, jie pradeda meluoti, jog įėjimas ir užlipimas ant stogo yra mokamas – t.y. jiems reikia sumokėti pvz. 20 dirhamų. Nes jie supranta, kad savarankiškai ant pastatų stogų užsikabaroję turistai nesisamdys jų, todėl bando bent jau ant įėjimo išdurti. Lįsdavom į pastatus jų neklausydami, kai kurie dar bandydavo lipti laiptais mums iš paskos ir aiškintis, kad čia mokamas įėjimas, bet nieko iš to nepešė 🙂
Nu kad tas Marokas jūsų nuotraukose daug gražesnis atrodo, negu realybėje. Pažiūrėjus foto norisi keliaut, bet kai prisimenu, daugiau neeeeee…
Linute, bet juk nėra jis negražus 🙂 Turi savybių, kurios erzina, bet vaizdai ten tikrai geri 🙂
Paskaicius atsiliepimus, net nesuprantu, koks apima jausmas… ar as vis dar noriu i TA kelione, ar jau nelabai…
Ziurint i odos raugyklu nuotraukas, kompas pradeda smirdeti, o ziurint i medina, pradeda sukti pilva is baimes del savisaugos…
Hm…
beje nepaminejau, kada vykstame SAVARANKISKAI! geguzes pabaigoj. Tai dabar varvinu akis i kiekviena pagooglinta "morocco" linka 🙂
Ui… tikiuosi, nereikes 911 pagalbos (nors abejoju, kad butu kazkas panasaus 🙂
Jusu blogas superinis!
O kokius skiepus prieš kelionę darėte?
Marokui jokių skiepų nesidarėme, ten dar viskas pakankamai civilizuota, lyginant su tikrąja Afrika, todėl ir skiepų nereikia.
Superinis pasakojimas. 🙂 Klausimas butu toks, kaip keliavote paciame Feso mieste, pavyzdziui kaip nukakote iki Mcdonalds. Kiek ieskau, randu tik taxi.. 🙁
Kiek pamenu Fese keliavome pėsčiomis arba taksi.
Aciu!