Vakar nuo Gili Trawangan salos iki Jogjakartos miesto per dieną išbandėm įvairiausius transportus: laivas (iš Gili Trawangan į Lombok salą), mikriukas (nuo prieplaukos iki Mataram oro uosto), lėktuvas (iš Mataram per valandą nuskridom į Surabayą – kartą ten jau nakvojom), autobusas (iš Surabayos oro uosto į miesto centrą), taksi (iki Surabayos traukinių stoties), traukinys (Surabaya – Jogjakarta, 6 val. važiavimo) ir galiausiai taksi-triratis – nuo Jogjakartos stoties nuvežė iki hostelio.

Daugiausiai dėmesio, kančių ir aprašymų čia vertas traukinys Surabaya-Jogjakarta, todėl nepagailėsiu laiko aprašyt – išgelbėsiu kažkieno gyvybes. Žinojom, kad ekonominė klasė čia baisi, bet buvo patogus laikas, tai nelaukdami geresnio traukinio sėdom Surabayoj į ekonominę klasę – ir 6 val. dardėjom 300 km atstumą iki Jogjakartos už 2,6 dolerius vienam.

Net nežinau nuo ko pradėti – traukinys, žinoma, be kondicionieriaus, prigrūstas žmonių (daugiau nei sėdimų vietų), praviri tik maži langeliai viršuje, pilna prekeivių, vietos nepatogios (panašiai kaip mūsų medinukai, tik apkalti oda). Viskas viename – pirtis, turgus ir cirkas, todėl stebuklingo traukinio pavadinimas jam puikiai tinka.

Pirtis aišku dėl ko – lauke kepina, ventiliacijos beveik jokios, žmonių pilna, tai važiuojam kaip metalinėj dėžutėj – šiltnamyje. Net ir saulei nusileidus nieko gero – taip tvanku, kad abu sėdėjom kiaurai šlapi, tikrai pirtis. Bet to buvo maža, visas šou prasidėjo vos tik traukinys pajudėjo. Jausmas toks, kad visi Gariūnai persikėlė į šį traukinį:) Prasidėjo turgus – visokie prekeiviai vis paeiliui eidavo per vagonus ir siūlydavo savo prekes. Ir ne šiaip praeina pro šalį – rėkia nuolat ką parduoda, o vienu metu jų vagone būdavo mažiausiai kokie penki (traukiniui sustojus prilipdavo ir iki kokių 15 – tada jų visų rėkimas virsdavo dideliu triukšmu ir tiek). Juos galima klausyti valandą, dvi, bet šešias – čia jau kančia:) Ir dar tvakumoje. Kadangi veikti nebuvo ką, po poros valandų aš telefone pradėjau užsirašinėti, kokias prekes jie parduoda. Ir kelionės pabaigoje gavosi toks sąrašas – laikykitės:) (beje, čia viską pardavinėja skirtingi prekeiviai, ir net ne po vieną – eina nuolat su tom pačiom prekėm, bet vis nauji rėksniai): akiniai; kava ir užpilami makaronai; kepti ryžiai (nasi goreng – šitą rėkimą jau žinojom); pagalvėlės; piniginės; sausainiai; kepta vištiena; kukurūzų čipsai; obuoliai; telefono papildymai; laikraščiai; moteriškos rankinės; skaros; vanduo; vaisių kokteiliai; mediniai žaislai; servetėlės; knygos; putpelių kiaušiniai; vaikiškos liniuotės; skutimosi peiliukai; šiltos kojinės (jie ką, išprotėję???); švilpynės; šaukštai salotoms. Atrodo viską surašiau.

Ir čia dar negana – be prekeivių, buvo ir cirkas praktiškai. Tris kartus per vagoną praėjo skirtingos muzikinės grupės (tiksliau gitara + būgnas + dar koks barškutis), garsiausiai giedodami kažką ir bandydami gauti pinigų. Garsiai juoktis pradėjau iš originaliausio bandymo užsidirbti – vienas vaikinukas ėjo per vagonus su tualeto gaivikliu, jį papurkšdavo keliskart (citrininė smarvė ir tiek), o už tai prašydavo pinigų – maždaug, jis mus pakvėpino :)) (tiesa, pamirsau pamineti, kad traukinyje buvo dar ir rukoma – kaip tik salia musu sedeje vyrukai mego gan daznokai parukyt – islepom prie svariu lietuvisku kabaku, reikejo is naujo priprast:)

Porą kartų dar buvo pravesti akli vyrukai – moteriškė už alkūnės veda, sukinėja jo alkūnę su ištiesta ranka ir prašo išmaldos. Matydamas indonezijiečių verslumą, nenustebčiau, kad čia buvo tik dar vienas jų verslo modelis. Ir šitam visam cirke, karštoj pirty ir prigrūstam vagone iš kažkur dar atsiranda žmogus be kojų – juoktis negražu, bet čia jau buvo juokas pro ašaras, leisgyviai sėdim traukinyje, o čia iš kažkur atsiranda šliaužiantis be kojų žmogus, prašantis išmaldos – buvo juokinga iš savęs, kur mes čia pakliuvom:) O po visos šitos lavinos žmonių, nebūtume nustebę, jei kažkas į vagoną būtų atsitempęs ir kokią ožkų bandą pardavimui..

Pirmas 3 kelionės valandas buvo kančia, o po to jau lengviau – matyt organizmas susitaikė su kančia ir nusprendė nebekovoti. Nebuvo kas veikti, tai antrą dalį kelionės mane kankino tokie egzistenciniai klausimai:

• Ar istorijos eiga atstatys teisingumą ateityje ir šituos traukinius sustatys į vieną eilę su Hitlerio dujų kameromis?
• Jei Lietuvoje niekada nebus įteisinta eutanazija, ar kaip alternatyvą jai būtų galima paleisti vieną tokį stebuklingą traukinį Vilnius-Klaipėda?
• Kaip žmogus be kojų įlipo į traukinį ir ar turėjo mokėti už bilietėlį?
• Kur po galais traukinyje telpa visi prekeiviai – jei visos iki vienos sėdimos vietos užimtos, ar prie traukinio prikabinti mažiausiai 5 vagonai indonezijietiškiems Gariūnams vežti?

Į nė vieną klausimą atsakymo taip ir neradau.

O nuo šiol, sakiau, ne draugams vietoj pasiuntimo velniop bus galima sakyti – eik tu pasivažinėti Indonezijos ekonominiais traukiniais:) Beje, be mūsų ten daugiau nematėm nė vieno turisto – nors ir nesistebim tuo. Patirtis labai įdomi, bet galbūt karto užteks:)

PS: Specialioji ir vienintelė „Lietuvos radijo“ korespondentė Azijos šalims E.G. atsakingai pareiškia, kad jai šis išbandymas visai nebuvo kančia, ir ji mielai dar kartą išbandytų šią transporto priemonę. Bet man atrodo, kad traukinyje jos nuomonė buvo kitokia, čia taip kalba tik gulėdama kondicionuojamo hostelio lovoje. Zemiau yra fotke, kaip ji jautesi traukinyje 🙂

Kaip įrodymas, kokį malonumą turėjom – porą nuotraukų:

Kaip atrodau, taip ir jaučiuosi:

PS: Sedim Jogjakartoj, visai fainas miestas, pirma karta po dvieju savaiciu valgem iprasto europietisko maisto – paprastu sumustiniu:) Anksciau buvo progu, bet nenorejom, o cia pataikem i labai skania vieta. Ryt galvojam pajudet is cia link Sumatros salos per Dzakarta, bet kol kas jokio plano – dabar ieskosiu internete, kaip cia geriausiai vykt, traukiniu, lektuvu ar dar kuo. Visos keliones metu ir neplanuojam daugiau nei 2 dienu i prieki – ot kaifas, niekad tokiu atostogu neturejom :))

PPS: Su Sv. Velykom visus!! Mes ryt jau valgem virtu kiausiniu, gal dar ka nors sugalvosim sitam musulmonu kraste. Siandien buvom dviejose sventyklose, senesnese nei pats Lietuvos paminejimas – ryt parasysim su nuotraukomis.