Kažkada kelionės pradžioje, berods Indonezijoje arba Malaizijoje, bevaikščiodami po miestus ir bandydami lyginti juos su Europos miestais, vis kažko pasigesdavom – kol supratom akivaizdų pagrindinį skirtumą – miestai čia, pietryčių Azijoje, neturi senamiesčių. Taip, yra senų pastatų, bet tokių senų pastatų kompleksų – tokių senamiesčių kaip Europoje – čia labai mažai. Šventyklos, tvirtovės, karalių rūmai, jie yra, ir netgi labai seni – nes buvo statyti iš mūro, tuo tarpu natūralu, kad medinės pašiūrės arba netgi mūriniai be jokio orginalumo sumūryti namukai neišliko. Šiuo požiūriu šiaurinis klimatas gerokai palankesnis kultūriniam palikimui – žiemos neiškęsi kokioje medinėje pašiūrėje, todėl stataisi mūrinį pastatą, storomis sienomis, kuris po kelių šimtų metų tampa senamiesčio dalimi.

Tie nedideli senamiesčiai, ką matėm, ypač Kambodžoje, Laose – daugiausiai kolonistų prancūzų palikimas. Tas pats ir Vietname, Hoi An mieste – tik čia senamiestis gerokai didesnis, ir išlikęs unikalus, beveik kaip prieš pora šimtų metų, kai miestas buvo svarbus prekybos uostas. Siauros gatvelės-labirintai, maži namukai čerpių stogais, ai ką čia pasakoju vaizdus, tam nuotraukos yra.

Atvažiavom vakare (be pasų – čia ir laukėm, kol jie iš paskos mūsų atkeliavo), užmetėm akį į senamiestį – gražu, kiek kadrų gerų galima padaryti! Todėl nusprendėm ryte keltis mums, pelėdoms, sunkiai suvokiamu laiku – 6 h, kol saulė dar neaukštai ir apšvietimas fotografavimui idealus. Tiesa, čia kelionėje jau įpratom keltis ir gulti gerokai anksčiau, nei Lietuvoje, todėl nebuvo sunku:) Ir buvo verta!

Miestas šalia Pietų Kinijos jūros ir upės (jūra toliau, taip ir nepasiekėm jos):

Vienareikšmiškai – Hoi An senamiestis gražiausias, kokį kol kas matėm šitoj kelionėj.

Sugalvojom, kad vaizdas iš viršaus irgi turėtų būti neblogas, bet jokių didesnių viešų pastatų, į kuriuos būtų galima įsilipti, čia nėra (čia, ačiū Dievui, niekas neleidžia statyti tokių baisių griozdų, kaip Vilniuje „Novotel“ viešbutis senamiestyje). Tada tiesiog susiradom vieną aukštesnių senamiesčio namų ir įsiprašėm ant stogo – pradžioj nenorėjo įleisti vietiniai, bet įkalbėjom, o kitą dieną tą patį pakartojom dar su kokiais 3 namais (mus įsileisti sutikdavo tik kas antras – keistas būdavo jiems mūsų noras).

Už tokią terasą galėčiau kam nors kokį pusmetį ir pavergauti:)

Be senamiesčio radom dar kitą gėrį – turgų. Matėm jų labai daug šitoj kelionėj, nemažai jų buvo jau be tikrosios turgaus dvasios, lietuviški akropoliai kažkokie ir tiek, bet Hoi An’e vėl buvo vienas įspūdingesnių – toks tikras turgus, ne tik su tradicinėmis iš kitur atvežtomis prekėmis, bet ir su vietinėmis gėrybėmis, moterimis, kurios būryje klega panašiai, kaip ir jų parduodamos vištos, čia pat grįžusiais žvejais, nepakenčiama smarve iš žuvų skyriaus ir tt. Gyvūnų teisių gynėjai PETA čia išprotėtų – užtenka pamatyti, kaip moterys elgiasi su gyvomis, bet surištomis kojomis vištomis, žąsimis (parduodamos mėto kaip negyvos mėsos gabalus).

Gal kam ledo?

O šalia turgaus moteriškės iš valtelių rėkia (ne šaukia, bet rėkia) sėsti pas jas į valtelę, perkels į kitą upės krantą. Keistas biznis, kai tiltas vos už 50 metrų – čia gal jos nesugebėjo savo verslo adaptuoti prie besikeičiančios aplinkos, kai pastatė tiltą?:)

Hoi An’e susitikom paskutinius lietuvius mūsų kelionėj – irgi pietryčių Aziją betyrinėjančius Ritą ir Aistį (bandau skaičiuot, kiek jų buvo – Nerijus Singapūre, Rytis ir Kotryna Malaizijoje, Rūta ir Vilius su atžalomis Tailande, „netyčiukas“ V.Ušackas Kambodžoje, ir dabar Rita su Aisčiu Vietname – visai nemažai, kaip trijų milijonų tautai?:). Alus liejosi laisvai, vėl kalbos apie keliones, panašūs atradimai, nepanašūs praradimai (jie turėjo pasus, mes – dar ne), bendrų pažįstamų Lietuvoje ieškojimas (ir suradimas) ir tt. – net keista pasidaro, kad lietuviškai gali kalbėti dar su kažkuo, ne tik tarpusavyje. Ir tada supranti – gerai, kad esam tokia nykštukinė tauta: sutikti tautietį kitame pasaulio gale – džiaugsmas, kurio niekada nepatirs ir nesupras pvz. vokiečiai, kurių čia pilna, ir jeigu jie taip pabandytų išvardinti visus sutiktus tautiečius, kaip aš padariau – turbūt galėtų išleisti atskirą knygą:)

Geriausias pavyzdys, kokie žiauriai dideli gali būti kultūriniai skirtumai – jei pas mus tokius vainikus neša pagerbt mirusiųjų, tai Vietname juos matėm keliose vietose, kur laidotuvėmis nekvepėjo. Šitie fotografuoti pirmą dieną atsidariusiame restorane – gėlių vainikai gauti kaip pasveikinimas, su užrašytais palinkėjimais:

Vos nepamiršau vieno svarbiausių įvykių – naujos suknelės! Edita sugalvojo, kad jau laikas atnaujinti garderobą, pasikankinau sekiodamas iš paskos po vietines parduotuvėles, kol radom geriausią sprendimą – vakare išmatavo, o ryte jau turėjo naujai pasiūtą suknelę (kainos viešai nesakysiu, nes tuomet pusę Lietuvos moterų suplūs į Vietnamą – gaila bus nuniokoto senamiesčio). Pozavimas kartu su siuvėja ir nauju daiktu:

Ir dar keli kadrai:

Likę – albume.

PS: Sėkmingai atskridom į Filipinus, kol kas jokių taifūnų per porą dienų – ir labai geri pirmi įspūdžiai apie šitą salyną – matau, kad ne veltui desertui pasilikom. Tik bėda, kad lėktuvo (o gal prieš tai ir viešbučio) kondicionierius peršaldė Editą, tai šiandien pusdienį pratinginiavom viešbutyje, vėliau panaršiau Manilą vienas – nors kai lauke karščiau nei viduje, net neaišku, kur čia geriau gydytis. Ryt turim vieną neplanuotą skrydį (autobuso bilietai 12 valandų kelionei kainuoja beveik tiek pat, kiek lėktuvo – tai ir vėl paėmėm), bus proga Editai panaudot šiltesnius rubūs. Reik tikėtis, kad rimtai nekąs šitos ligos, juk dar visokie vandenynai laukia..