Ir trumpa įspūdžių dozė apie kiekvieną aplankytą valstybę – tą jau turėjom padaryti anksčiau, nes laikas nuo laiko sulaukiam klausimų dėl to, į kurią Pietryčių Azijos šalį vykti, tai gal kam padės apsispręsti (ir vis dar žadam, kad vėliau parašysim apie kiekvieną išsamiau:)

Indonezija – pirmoji valstybė mūsų kelionėje, kartu – savotiškai didžiausias šokas susidūrus su Azija, stipriausi pirmųjų dienų prisiminimai. Gana skurdi valstybė su daug salų, visos jos skirtingos. Javos sala – perpildyta žmonių, garsioji Balio sala mūsų neužkabino, Gili Travangan – pirmasis rojus kelionėje, Sumatra – be galo didelė, su įspūdinga gamta. Dar keliolika tūkstančių Indonezijos salų liks kitiems kartams.

Singapūras – tai ir sala, ir miestas, ir valstybė. Pietryčių Azijos Londonas. Išimtis tame regione: tvarkinga, čia galioja griežtos taisyklės, tai finansų centras, išsivystymu lenkiantis daugumą Europos valstybių. Brangi, bet graži. Įvairiausių kultūrų mišinys.

Malaizija – viena labiausiai pritaikytų turistams Pietryčių Azijos valstybių. Joje radome visko: vos įžengiamas džiungles, smaragdinės spalvos vandens apsuptas salas, europietiškos kolonijos palikimą bei įspūdingą sostinės Kuala Lumpuro modernumą, sumišusį su indų ir kinų kvartalais. Laksa – sriuba, dėl kurios verta grįžti į Malaiziją.

Tailandas – turistų rojus. Jų ten daug, bet visi randa, ko ieško. Maisto kultūra sunkiai nupasakojama. Skanu viskas ir visur, tiesiog gatvėje ar brangiame restorane (raudonasis karis – skaniausias patiekalas Pietryčių Azijoje!). Būtina išbandyti tailandietiškus masažus. Daugybė salų – kai kurios perpildytos turistų, tačiau nuošalesniuose salų kampeliuose galima rasti savo rojų. Budizmo istorija ir kultūra, itin draugiški žmonės. Gamtos įvairovė: nuo gausybės krioklių su besimaudančiais oranžiniais budistų vienuoliais iki džiunglių, kuriomis prasibrauti jums pasiūlys dramblių pagalbą.

Kambodža – skurdžiausia to regiono valstybė su žiauriausia XX a. istorija (Pol Potas – savotiškas Kambodžos Hitleris, žiaurumu pranokęs jį). Būtent istorija mus labiausiai domino Kambodžoje. Skurdas jaučiasi visur – nuo prastų kelių iki gyvenimo sąlygų. Angkoras – didžiulis miręs šventyklų miestas, iš naujo atrastas ir dabar viliojantis turistus. Pasiplaukiojimai upėmis – pakrančių vaizdai pribloškia.

Laosas – gamtos ir labai draugiškų žmonių šalis. Čia ir kriokliai, ir kalnai, ir upės, ir miškai – sėdus ant motorolerio per porą dienų galima persisotinti įspūdžiais. Kai kur – gentiniai kaimai, nukeliantys kelis amžius į praeitį.

Vietname įspūdžiai pranoko lūkesčius, buvome trumpai, bet į jį irgi norim grįžti. Motorolerių ir prisiminimų apie Vietnamo ir JAV karą komunistinė šalis. Tiršta nuo žmonių. Mus sužavėjęs Hoi An miesto senamiestis. Saigonas – miestas legenda. Sostinė Hanojus – motorolerių skruzdėlynas.

Filipinai – tai 7 tūkstančiai skirtingų kultūrų salų. Atokių salų paplūdimiai – kažkas sunkiai įsivaizduojama. Vienintelė katalikiška Azijos valstybė, iš ispanų paveldėjusi kultūrą, papročius, iš amerikiečių – kalbą, greitojo maisto kultą, pramogas. Įkyrūs vaikai. Skaniausios jūros gėrybės. Spalvoti autobusai – džipniai, tapę Filipinų simboliu. Pamišę dėl krepšinio – gatvėse, paplūdimiuose, visur. Ir taifūnai, nuolat nusiaubiantys salas.