Pirmos dienos Laose, pirmi nuotykiai – akmens amžiuje tvarkom motorolerį

Pirmos dienos Laose, pirmi nuotykiai – akmens amžiuje tvarkom motorolerį

Įkėlėm kojas jau į šeštą valstybę – Laosą. Jis mus pasitiko vėsesniu oru – bent jau ne karštu. Turbūt dėl to, kad čia kalnuotos vietovės, o ir lietingasis sezonas įsibėgėja. Bet nepaisant to atvykę į pirmą miestą Pakse (toks sakyčiau politiškai lietuviškas pavadinimas) ten pabuvom tik vieną vakarą, o kitas dvi dienas sėdom ant motorolerio ir pasiėmę tik žemėlapį ir būtiniausius daiktus vienai nakvynei išvažiavom porai dienų pasižvalgyti po šalį. Prisižvalgėm:)

Pietinėje Laoso dalyje gausu krioklių – per porą dienų apvažiavom gal 6, iš kurių visi iki vieno buvo tokie priverčiantys žandikaulį atsivėpti iš nuostabos. Šalia stovint per kelias sekundes tampi šlapias nuo purškiamo vandens. Čia keli iš pamatytų:





Per dvi dienas suplanavom apvažiuoti apie 250 km ratą netoli Pakse miesto, tai įsivaizduojat, kaip po kokių pirmų 30 km buvo „malonu“ išgirsti kažkokį triukšmą motorolerio gale (o motorolerį išsirinkau tik iš antro karto, pirmas netiko dėl prastų stabdžių). Sekasi mums su tais motoroleriais – Indonezijoje porą kartų padangas prasibadėm, tas pats ir Tailande, tai būtinai kažkas turėjo atsitikti ir Laose. Pavažiavus dar kelis km galinis ratas pradėjo blaškytis, nelabai saugu ir važiuoti – pasirodo, subyrėjo vienos pusės guoliai. Iš lėto šliauždami dar kokius 5 km šiaip ne taip privažiavom „servisą“ – garažiuką-namus, kur tėvas su dviem sūnumis mums išardė guolį, nuvažiavo iki parduotuvės, nupirko naują ir pakeitė (apie 4,5 dolerio kainavo).


Maži vaikai čia daug kur dirba – remontuoja motorolerius, kitoje vietoje toks pyplys mums benziną pylė:


Susitaisę savo ratus patraukėm toliau, pravažiavom dar keletą kaimų, krioklių, šalia vieno iš jų radom nakvynės vietą – pasiėmėm mažą tradicinio laosiečių stiliaus namuką už 5 dolerius. Ir dar knietėjo pamatyti vieną krioklį toliau, tai tą patį vakarą iki jo ir nusprendėm nulėkt. Pradėjo lyti ir žaibuoti, teko stoviniuoti kol nustojo. Važiuojam ir vėl jaučiu tuos pačius garsus – jooo, dabar atėjo antro guolio eilė (pasivažinėjom su pirmu subyrėjusiu, tai išdraskė ir antrą). Laukai aplink, galvojam, susiremontuosim kai tik kokią civilizaciją rasim, gal pritempsim. Privažiuojam tokį akmens amžiaus kaimelį, iškart prisistatė du vietiniai „vedliai“-pypliai, ir ženklais parodė, kad nuves mus iki krioklio. Ok, einam – koks kilometras per miškus. Edita juokiasi iš šitos nuotraukos – sako, su dideliu šalmu ir geltonu plačiu lietpalčiu šitiems vaikams turėjau atrodyti kaip ufonautas:)


Bet nelaiku atėjom – viršuje krioklio pastatyta užtvanka, kuri tuo metu nebuvo atidaryta, tai pasėdėjom su trim vedliais ant akmenų, paspoksojom į sausą krioklio sieną ir grįžom į kaimą. Kaimas, sakau rimtai, akmens amžius jeigu ne satelitinės TV antenos prie kai kurių namų (visi čia išprotėję dėl TV, žiūri serialus, mums deja tenka juos autobusuose irgi iškęsti – bet dar baisiau būna kai uždeda „Sveikinimų koncerto“ tipo karaoke..).





Bet vietiniai vaikai jau pripratę, kad tokie „ufonautai“ kaip mes juos pavaišina saldainiais. Norėdami atsilyginti savo vedliams mes irgi atėjom į vietinę parduotuvėlę-kioską, bet per tą laiką vaikai šalia mūsų, matyt, pradėjo klonuotis – buvo 3, atsisuku – jau 6, netrukus 10, 15 ir t.t. Pradžioje tiek:


Paskui aplink mane būriavosi jau toks būrelis:


Matau, kad nebeišsisuksiu su 3 šokolodukais mūsų vedliams, tai nupirkau už dolerį 16 šokoladukų. Vaikų aplink mane jau koks 30-40, turbūt visi iki vieno kaimo pypliai, net ir mažiukus broliai sesės sunešė. „Atsiskaičiau“ su vedliais, o likusius šokoladukus kažkaip reikėjo padalinti visiems, kurie klykdami ir tiesdami rankas į viršų susibūrė aplink mane per kelias sekundes:


Bandžiau būti socialistiškai teisingas visiems, ir paskirti po 1 šokoladuką trims vaikams, bet kur tau, komunizmas, matyt, niekur neįmanomas:) Griebia iš rankų, tai išdalinau kam papuolė, o paskui dar atsirinkdamas mažesnius vaikus arba mergaites – bernai, matau, ir taip išsikovoja vietos po saule. Edita spėjo nufilmuoti mano bandymą dalinti visiems po lygiai:)



Vaikai gudrūs, po saldainių pradėjo prašyti „money money“, tai nėrėm iš jų atgal į kaimo pakraštį prie motorolerio. O ten motorolerio fokusai tęsiasi – sudaužytas veidrodėlis ir kiaura galinė padanga. Šalia stovintis vietinis iš akmens amžiaus kaimo ženklais man rodo, kad motoroleris nuvirto į žolę, taip sudužo veidrodėlis, o jis tik pakėlė. Keista, bet gal vaikai netyčia nuvertė. Kodėl padanga kiaura, nesužinojom – gal pradūrėm anksčiau, o gal kažkas iš vietinių tokiu būdu išreiškė norą, kad ilgiau pasiliktume pas juos.

Kaip bebūtų, situacija visai linksma – saulė tuoj leisis, mes atsidūrėm akmens amžiuje su kiaura motorolerio padanga ir subyrėjusiu antru guoliu. Bet tas pats vietinis rodo į trobelę netoliese – supratau, kad ten gali sutvarkyti. Nueinam – vyrukas tvarko savo motorolerį, visai modernus akmens amžius:) Ženklais nupasakojau problemas – padangą ir guolį, suprato, iškart išardė aplinkinių žiūrovų akivaizdoje:

Ženklais susikalbėjom, kad jam reikia nuvažiuoti iki artimiausio ‘ne akmens amžiaus’ kaimo ir nupirkti padangą su guoliu. Užrašė sumą ant žemės – 40 000 Laoso kipų (apie 4,5 $), daviau, jis išvažiavo, mes sėdim ir laukiam šitame servise:

Grįžo, sutvarkė, už darbą paprašė ~0,7 $ – net ir kainos akmens amžiaus:) Į svečių namus gamtoje, kuriuos buvom radę nakvynei, grįžom jau tamsoje, dar spėjom pažaisti vieną populiariausių sportų Laose – petangą (Lietuvoje petanke vadinamas, taisyklės praktiškai tokios pat, kaip kerlingo, tik čia ne ant ledo):

Antrą dieną su motoroleriu fokusų nebebuvo – užtat oras mus linksmino:) Ryte radom dar vieną tokį panašų akmens amžiaus kaimelį:




Ir pirmą kartą per visą kelionės laiką sušalom:) Nes beveik nuo pat ryto pradėjo lyti, o mums reikėjo apie 120 km grįžti į Pakse, tai neturėjom pasirinkimo ir važiavom per lietų – sušalom visai kaip Lietuvoje, nepadėjo ir ilgos kelnės, ir ilgos rankovės. Gerai, kad pusdienį palijus nustojo – dalis kelio buvo asfaltuota, kita dalis arba šoniniai keliai link krioklių – tik raudonas molis, kuris palijus tapo čiuožykla, tai du kartus vos vos neišsivoliojom jame – šiaip ne taip su kojom suvaldėm motorolerį ir nenučiuožėm ant šono (nors ir šliaužėm kaip vėžliais tokiais keliais, bet slidu kaip ant ledo). Gražu, kol sausa:

Dar kartą tą patį molį teko išbandyti kai panorėjom nusileisti žemiau nuo stataus kalno, kad nufotografuoti šitą krioklį visu grožiu:

Gerokai paslidinėjom, įveikėm gal pusę kalno žemyn – įsikibdami į šaknis, šakas, žoles. Vienas geresnių išbandymų buvo, beveik prilygo Malaizijos džiunglėms, nors ir trumpesnis. Nefotkinom – gaila būtų buvę fotiką išmolinti:)

Taip susipažinom su Laosu – ypač su jo lietumi ir „akmens amžiaus“ kaimeliais. Gamta čia nereali! O grįžę iškart nurūkom į masažus – Edita sakė, kad čia turėjo geriausią masažą per kelionę – bernas masažavo stipriai:)

O čia dar kelios fotkės, nors jau daug pridėjom, bet ne visi žiūri Picasoje, tai keliam geresnius vaizdus ir čia.

Kavos pupelės auga:


Neblogai turėti namą, iš kurio augtų kelių šimtų metų senumo medis:)


Vietinė romantika:


Tokį aš kada nors tikrai turėsiu Lietuvoje:


Gal bananų?


Gal daugiau bananų??


Gal dar daugiau bananų???


Spauskit ant šitos nuotraukos ir pasididinkit, kitaip nematysit esmės:


Kiek vienuolių telpa traktoriuke?


Raudonasis kryžius gali naudoti savo reklamai:)

Daug, bet vis tiek dar ne viską parodėm – likę geri vaizdai yra albume.

Karolis Žukauskas

Karolis Žukauskas

10 Comments

  • Rita

    Tos saldainių dalybos gerai atrodo… Karoli, tu kaip Bonifacijus per savo atostogas vaikų apsuptyje… 🙂

    2009 06 08 at 17:58
  • Anonimiškas

    Nereiketu treciojo pasaulio salyse taip vaikams saldainiu dalinti. Po to taip ir pripranta, i visus kitus baltuosius kreipiasi bon-bon, candy, money-money. Neskatintinas pavyzdys.

    2009 06 08 at 22:11
  • Anonimiškas

    Negaliu Jumis atsizaveti:)o tie anonsai tikrai i nauda – šis irasas tikras veiksmo filmas, skaitau ir bandau atsekti, kad dar anonse buvo uzsiminta. super tikrai.O del saldainiu dalinimo vaikams manau, kad Katrolis ir Edita tikrai ne pirmieji, kuria sia "mada" ivede ir nieko cia blogo. Gi tie vaikuciai nieko gero nemato, neturi, tai nors i ju akmens amziaus kaimeli atvyke turistai-ufonautai, jiems klasdienybe praskaidrina:) Sekmes keliaujant.
    A.

    2009 06 09 at 09:48
  • karolis

    wow, sitas irasas toks ilgas, kad maniau, iki galo niekas neperskaitys:) bet pasirodo buvo tokiu:))

    Ruta, kai dabar pasiziuriu fotkes ir video, man irgi is sono juokinga:)

    Sutinkam su anonimu – is tikruju, uz nieka vaikams dalinti saldainius cia nera gerai, nes taip jie pripranti maldauti turistu saldainiu arba pinigu. Bet cia norejom atsilyginti savo vedliams, o kai tas burys salia atsirado, nebegalvoji, gerai ar blogai, imi ir nuperki uz ta doleri sokoladuku. Siaip pats Lonely planetas dviprasimiskai irgi raso – vienur sako, kad neduokite vaikams pinigu, geriau nupirkite saldainiu, o kitur jau raso, kad neduokite jiems nieko, susiraskite kaimo vyresniuosius, duokite jiems, kad patys padalintu vaikams.

    Aciu, A. 🙂

    2009 06 09 at 12:32
  • Mindaugas Linge

    nu labai jau čia egzotiškai viskas.

    ypač žmogus su geltonu lietpalčiu. čia didalukio miškelio madų tendencijos demonstruojamos? 🙂

    smagu jūsų balsus išgirsti. režisores iš už kadro kažkoks pasikeitęs pasirodė 🙂

    ar jūsų nemanote, jog būtų prasminga jum ten kiek ilgėliau pasilikt. pamokytumėt jaunimą rinkos ekonomikos dėsnių. vietoj žuvies – meškerę duotumėt ir pamokytumėt naudotis.

    paklausius istorijos apie motorolerį, tai man pirma mintis jog čia vietinis jų biznis gerai suplanuotas – sugadini, kad paskui būtų ką taisyt ir užsidirbt. jei būtų atsitiktinumas, vargu ar iš karto atsirastų paslaugų pasiūlymai. o kaip kitaip ten pritrauktum kilentūros, jei visi atvažiuotų ir išvažiuotų su nesugedusiom priemonėm 🙂 nu gal čia man tik lietuviškas įtarumas…

    2009 06 09 at 19:50
  • jurate

    Neveltui tiek laukiau is po jusu anonso sios dalies. Geriau uz bet koki seriala! 🙂 Snd antra karta perskaiciau. Ir nuotraukos kokios fantastiskos! Bet, ziuriu, keliauninkai, nepavarge- nakti dar spejat ir pazaist 🙂

    Kazin ar tas "biznis" suplanuotas. Nemanau, kad cia butu tokie gudrus ir sugadinti zmogiukai. Gal jie labai budrus? Juk duonos kasniui reikia uzsidirbt. O jei ir bakstelejo i padanga, kazkaip neiseina ant ju ir pykti 🙂

    2009 06 09 at 21:08
  • karolis

    Issiliejai issamiai matau, Minde:) Tai is eiles..
    O pas mus Didlauky maiseliai geltoni buvo? Kazko nepamenu, juk turejom kruva IKI maisu..
    Nepastebejau jokiu pokyciu Editos balso stygose – seniai girdejai, cia tau matyt del to:P
    Pasilikt galim, su dviem salygom – surandi Gycio vestuvems fotografus vietoj musu, ir tada dar kasdien pumpuoji musu biudzeta naujomis dozemis. Gausi iseitine is Valdo liepos 12, tai negi gaila del kilnaus tikslo??:)
    Del motorolerio buvo mums kiles itarimas, bet kazkaip nelabai tikiu, kad pas juos toks zydu biznis galiotu – vienas eina langus dauzo, o kitas is paskos siulosi idet stiklus. Be to paziurejau kur skyle padangoje – apacioje, ne sone, tai visai galimas variantas, kad ant ko nors astraus uzsirovem.

    Jurate, neskaityk po du kartus, pavargsi, mes juk beveik kasdien prirasom ko nors:)

    2009 06 10 at 14:01
  • Edita

    Mindaugai, isgirstum mano balsa gyvai o ne per irasa, tada isitikintum, kad nepasikeite. Juk tik trys menesiai praejo, ne trys metai 😛
    Ir neversk musu pasilikti. Mieliau grizciau kokiem porai menesiu, atsivalgyciau braskiu, varskes ir sokoladu ir vel isvaziuotume. Aisku jei finansuosi :)))

    2009 06 10 at 14:32
  • Mindaugas Linge

    kodel kai as kabejau apie miskeli tu apie maiselius rasai. ir dar iki.:)

    uzduosiu misle is naujo. kas didalukio miskely su lietpalciu merginas gasdindavo???

    2009 06 10 at 21:41
  • karolis

    nu gers, kazkaip vietoj "miskelis" sugebejau perskaityt "maiselis":)) del tu tipu Didlaukio miskelyje – matai, as per 4 metus taip ir nebuvau sutikes, tai nezinau, kokios ten mados vyravo:)

    2009 06 12 at 13:23

Comments are closed here.