Angkoras – buvęs didžiulis khmerų senovės miestas (XI-XIV a.), imperijos sostinė, kuri savo viršūnę pasiekė panašiu metu, kai Vytautas neva girdė žirgus sūrioje Juodojoje jūroje – Angkore tuo metu gyveno apie milijoną žmonių (didieji pasaulio miestai tada dar buvo besivystantys kaimeliai arba gerokai mažesni miestai). O vėliau žlugo, ir apie 500 metų buvo užimtas gamtos – apaugo džiunglėmis. Ir tik XIX a. prancūzai atrodo daugybę Angkoro šventyklų giliai džiunglėse, nuo tada prasidėjo jų atsikovojimas iš gamtos. Kelios šventyklos iki šiol paliktos natūraliai, kaip buvo rastos – didžiuliai medžiai užaugę tiesiai nuo jų sienų, ir tik vėliau šaknimis pasiekę žemę – atrodo įspūdingai. Tiesa, šikniai raudonieji khmerai ir čia spėjo prikišti nagus – ko nesunaikino džiunglės, sugriovė jie. Tai kai kurios šventyklos iki šiol likusios kaip didžiausi pasaulyje 3D puzlai archeologams – detalės visos, tik sumestos į krūvą, reikia atstatyti. Visas Angkoras nesuvokiamai didelis – buvom pasiėmę tuk-tuką, kad apvažinėti bent dalį teritorijos – tarp kai kurių šventyklų atstumai siekia 15-35 km. O jų ten dešimtimis..

Įspūdį paliko dvejopą – iš vienos pusės, milžiniška teritorija su įspūdingais statiniais arba jų griuvėsiais, iš kurių kiekvienas naujutėlaitę mūsų Trakų pilį lenktų keliskart (kada ten ji atsatyta, 8-ajame dešimtmetyje, jei neklystu?). Iš kitos pusės – turistų ir vietinių turgininkų masės gerokai sumažina tos viduramžių dvasios likučius. Ir dar įkyrūs nuolatiniai prašymai iš vaikų – pirk vandens už dolerį, pirk knygų, pirk vaisių, pirk skarą, pirk dūdelę.. Pusę laiko užima šventyklų apžiūrėjimas, pusę – atsakinėjimas įkyriems prekeiviams, ir ypač vaikams, kad tau šiuo metu nieko nereikia (apie jų pardavimo sugebėjimus ir taktiką būtų galima atskirai nemažai prirašyti – va čia tai įgimti sugebėjimai parduoti!). Bet kuriuo atveju 2 dienas iš 100 vertėjo praleisti tarp šių khmerų šventyklų.

Istorijos užteks, nuotraukose vaizdai daugiau pasakys.

Pati didžiausia Angkoro šventykla – Angkor Wat, su aplink iškastu Neries pločio apsauginiu kanalu. Didžiulė (čia berods didžiausias pasaulyje žmogaus statinys dievams – pagal plotą lenkia ir piramides), restauruota iki galo, bet ne ji mums paliko didžiausią įspūdį.

Va kas likę iš kai kurių šventyklų visoje teritorije:

O mums labiausiai patiko Ta Phrom šventykla – joje palikti didžiuliai džiunglių medžiai, šakos ir šaknys per 500 metų apraizgę sienų akmenis ir tapo šventyklų dalimi – išpjausi medžius, sugrius sienos. Beje toje pačioje šventykloje buvo filmuotas „Kapų plėšikė Lara Kroft“, mes filmo taip ir nematėm, bet dabar teks pažiūrėti – atpažinsim kai kurias vietas.

Čia Laros Kroft/Angelinos Jolie „įėjimas“:

Medžiams užaugti žemės čia nereikėjo – užteko sienų:

Ir dar bonusas – du niekur iki šiol nepublikuoti video įrašai iš filmo „Kapų plėšikės Laros Kroft“ filmavimo. Pirmas – ekspromtinis „Kur dingo Lara?“:

Ir antras – alternatyvi Laros Kroft filmo pabaiga (sorry, tik su rusišku necenzūruotu vertimu):

Daugiau nuotraukų iš Angkoro – albume (atkreipkit dėmesį į medžių, kurie auga ant sienų, šaknis:)

PS: prieš porą dienų su Žilvino pagalba (iš čia nenorim pirkt bilietų internetu – sako, nesaugu mokant kreditine) apsipirkom bilietų Filipinams – pataikėm ant akcijos „Cebu Pacific“, tai paėmėm 3 vidinius skrydžius tarp salų vos po 17 dolerių, kurie mums sutaupys laiko, pinigų (žeme važiuoti autobusu būtų brangiau, be to, ne visos salos pasiekiamos keltais) ir nervų. Vis dar lieka nusipirkti bilietus į pačius Filipinus iš Vietnamo – esu nusižiūrėjęs po 100 dolerių, kas šiaip nėra daug, lyginant su realiom kainom, bet vis dar laukiu kokių akcijų:)