Kaip magijos teatras EdiKaro nukarūnavo DiArchy
2009 06 12
Pamenat tuos du magus brolį ir sesę DiArchy, kurie kažkada pasamdyti LNK pakelti smunkančius reitingus neva buvo užsišaldę ledo kube (buvo dar ir kitas akių dūmimas su montažu, pavadintu „ilgiausias nekvėpavimas po vandeniu“). Dabar tiksliai neprisimenu, kiek jie ten laiko tame lede tūnojo, bet mes vakar sumušėm jų rekordą, tiksliau pasiekėm priešingą – šitoje įkaitusioje skardinėje dėžutėjė praleidome 15 su pusę valandos!
Pradinė mintis turėjo būti 12 val., bent jau taip mums kažkas stotyje pasakė, kur prasidėjo rekordo mušimas. Bet tos 12 val. tyčia ar netyčia išsitęsė iki 15. O kad mums būtų sunkiau, šita skardinė dėžutė nestovėjo vietoje – važiavo turbūt labiausiai pasaulyje vingiuotu kalnų keliu Laose. Per tas 15 val. nuvažiavome 560 km – galit įsivaizduoti, koks buvo kelias, jei vidutinis greitis toks mažas. Nepaisant to, greitis atrodė netgi per didelis tokiam keliui – staigūs serpantinų posūkiai visame kelyje mus blaškė į abi autobuso puses.
Kad būtų dar sunkiau, šou organizatoriai mums nuo pat pradžių neatskleidė visų taisyklių – manėme, kad bus pertraukėlės užkandimui ir WC reikalams bent kas dvi valandos. Po pirmų dviejų valandų taip ir buvo, autobusas sustojo, bet dar buvo ankstyvas rytas, todėl valgyti mes nenorėjome – galvojom, palauksim kito sustojimo už poros valandų. Cha, čia ir užkasė jie šunį – antras ir paskutinis sustojimas-pertraukėlė buvo tik už 6 val. nuo pirmojo. Per jį mes spėjom užkąsti neaiškaus maisto, ir sėdom toliau septynioms valandoms į nekondicionuojamą skardinę. Gerai bent tiek, kad kuo aukščiau į kalnus, tuo vėsiau – praviri langai vėdino.
Bet čia dar ne viskas, organizatoriai pasirūpino, kad rekordo siekimas būtų dar sunkesnis – į tą pačią skardinę dėžutę kartu su mumis prisodino vietinių savanorių, kurie mums turėjo trukdyti siekti rekordo. Ir trukdė – greta Editos sėdinti moteris smirdėjo, šalia manęs jaunas vaikinas valgydamas mango vaisius čepsėjo garsiau, nei burzgė autobusas, o priekyje sėdintys vyrai ir moterys buvo pasidalinę ypatingomis užduotimis – vyrai laikas nuo laiko garsiai atsiraugėdavo, o moterys ne ką tyliau spjaudydavosi per langą. Net ir maži vaikai turėjo užduotis – visą laiką spoksoti į mus, kad jaustumėmės panašiai kaip prieš LNK kameras. Žinoma, ne visi vietiniai savanoriai galėjo tiek ilgai iškęsti, todėl jie buvo laikas nuo laiko pakeičiami naujais.
Per tas 15 valandų veikti nelabai buvo ką – pirmas porą valandų grožėjomės kalnų vaizdais per langus, vėliau bandėm įsitaisyti miegui. Tiesa, protingieji organizatoriai ir čia buvo apgalvoję viską iki detalių – autobuso kėdės neatsilenkė, buvo kietos – vos vos paminkštintos ir aptrauktos oda. Edita susirangė per dvi sėdynės (ačiū Dievui, organizatoriai leido sėdėti per 2 vietas) ir kažkiek pamiegojo, aš per kelias valandas rangymosi taip ir neradau patogios pozos miegojimui (labai keista šiaip, juk mes su Edita beveik vienodo kūno sudėjimo, tai kaip ji tilpo į dvi vietas, o aš ne – nesuprantu). Gerai bent tiek, kad neatlaikius vienam savanoriui, šalia manęs atsirado dar viena laisva vieta, ir kurį laiką galėjau išsitiesti galva įsirėmęs į vieną autobuso šoną, kojomis į kitą – bet dėl staigių autobuso stabdymo ir stiprių posūkių vidutiniškai kas 15 sek. man taip ir nepavyko užmigti.
Rekordo siekimo šou prasidėjo 8:30 ryte, galvodami, kad truks 12 valandų, mes jau nuo 20 h laukėm jo pabaigos – iki tol kažkaip visai neblogai sekėsi (prisiminus kankinančią šešių valandų kelionę stebuklingu traukiniu Indonezijoje, atrodo, kad per šią kelionę Azijoje užsigrūdinome ir pripratome prie ilgiausių važinėjimų). Bet šou pabaiga vėlavo – baigėsi jis prieš pat vidurnaktį Laoso mieste, netoli Vietnamo sienos. Užtat rekordą pasiekėm! Išlipom tamsoje, šiek tiek kominėje būsenoje (kam po rekordų būna lengva??), mus iškilmingai pasitiko du tuk-tukai – aišku, kaip rekordo autoriai tikėjomės didesnių sutiktuvių, ar bent jau aplodismentų ir šampano, bet matyt organizatoriai netikėjo mūsų pajėgumais ir neorganizavo sutikimo šventės. Sėdę į vieną iš dviejų tuk-tukų, nuvažiavome į miesto centrą, kur po nedidelių paieškų ir naktinio pasivaikščiojimo didvyriškai smigom kietoje pigaus hostelio lovoje.
Baigėsi jūsų monopolijos laikai, DiArchy! Ei, jei neklystų, už kažkurį iš DiArchy „magijos triukų“ iš tuometinio premjero AMB jie netgi gavo finansinį apdovanojimą – tai gal ir mums pretenduoti..?
PS: Vakaryščio rekordo alkio ir dehidratacijos pasekmes jutom dar šiandien, todėl nusprendėm vieną dieną atgauti jėgas šitame miestelyje pasienyje – motoroleris ir vaizdai nuo kalnų viršūnių į ryžių laukus padėjo reabilituotis:)
PPS: Turim dar ką parodyti iš trijų Laoso miestelių ir jų apylinkių, apvažiuotų motoroleriais, bet dabar esam visiškai neturistiniame Laoso užkampyje su vienintele interneto kavine, kurioje greitis žiauriai vėžliškas, todėl nuotraukas iš Laoso sukelsim jau tik būdami Vietname – ryt planuojam kirsti sieną. Ir pagaliau turim bilietus į Filipinus birželio 20 dienai, kas reiškia, kad Vietnamas mums bus labiau tranzitinė valstybė – pervažiuosim jį per savaitę, o toliau trijų savaičių desertas – Filipinai:)
:))) nereali kelione! mes panasia apturejom is Danau Toba iki Bukittinggi per nakti, bet miegot panasiai nesiseke o dar tarakonai, tarakonai…
oho, Vietnamas per savaite ganetinai didelis issukis, turint omeny, kad jis labai ilgas ir puse laiko leisit autobusuose. siulau pagalvot apie vietinius skrydzius jei norit kazka pamatyt.
sekmes, mielieji!!!
neblogas rekordas 🙂
:))) Labai pažįstamas reikalas. Ypač riaugėjimas ir spaudimas. Šitie du sportai yra mūsų favoritai:) Tik dėl Vietnamo ir Filipinų liūdniau. Mes ką tik kalbėjom, gaila, kad turim tik mėnesį, nes čia ypatingai smagu – greitas ir pigus internetas, krūvos guesthousų ir kavinių su nemokamu wifi, superinis, sodraus skonio maistas, ne tokie jau pikti vietnamiečiai. Žodžiu, čia smagu. Kai būsit Filipinuose, būtinai apšvieskit situacij su orais. Mums pasakojo, kad dabar ten lietūs ir taifūnai. Tikiuosi, kad bus ne taip, kaip pasakojo.
Man teko prieš kelis metus Šiaurės Kenijoj per 15 valandų nukeliauti vos 250 km. Transportas neskardinis, bet kratytis ant pupų maišų su kitais 35-iais keleiviais patogu tikrai nebuvo… čia foto: http://go.kligys.com/250km
tai,o judu su Edita nebandet vietines sporto sakos?gal,sakau,nenusileidot riaugejimo bei spjaudymo rungtyse:)))o,beje,i ka jie spjaudo?i pravaziuojancius autobusus,bei motorolerius?:)
beje,galejai pasiulyt nauja rungti-asaras spaudzianti bezdejima.raugintu kopustu dviguba porcija pries varzybas ir olimpinis auksas garantuotas!!!
Bezdėjimo vietiniai beveik nbekultyvuoja. Bet užtat niolikmečiai anglosaksai pavaro. Šiąnakt naktiniam autobuse į Hue galiorkoj lošė kortom ir purpsėjo. Downgrade įvyksta greitai.
Kotryna, tai mes taip ir buvom planave – is kitu rekomendaciju sprendem, kad Vietnamui galim maziau pasilikt – kai neturim per daug laiko, tai turi kazkas nukentet. Apie skrydzius svarstom, bet kol kas nenusprendem – ziuresim kokios kainos, jei ka, su naktiniais autobusais vazinesim.
Aisti, del Filipinu skaitem, kad oras dabar ten "smagus" – kazkuris Tailando dienrastis rase, kad zaibas kelis zmones nutrenke:) Bet bijai vilko neik i miska:) Ir nesupratau is tavo komentaro – jus turit tik menesi likusi irgi, ar ten klaidele padarei?
Augustai, uzuojauta:)) Bet nesistebiu, ten Azijai iki Afrikos dar "tolokai". Beje, jus dabar kur, Europoje vis dar? Koks kitas zemynas planuose?:)
Robi, nu matai, nezinau ar galeciau i auksa pretenduoti, visgi truktu treniruociu, ir trenerio aisku irgi (gal nori pabut??:). O vietiniai cia patyre – tai geriau net neprasidet.
Nope, ne klaida. Turėjau mintyje, kad Vietname turime tik mėnesį. Po to būsim mėnesį Malaizijoje ir mėnesį Indonezijoje. Brūkštelkit, kaip keliausit į Saigoną, pakoordinuosime susitikimą.
Aisti, o i Filipinus neplanuojat? O mes vakar nusipirkom bilietus skrydziui is Danang i Saigona, laiko ir kainos prasme geriau nei 24 val. trenktis autobusu:) Tai ryt ryte busim Hue, net nezinau kiek laiko, turbut trumpai, ta pacia diena vaziuojam i Hoi An, ten busim iki skrydzio, t.y. 18 d. popietes. Tai manau ten ir turetume susitikt.