Kaimas, kuriame del taifuno strigom dienai

Kaimas, kuriame del taifuno strigom dienai


Galejom strigti ir dviems dienoms, bet isvaziavom i uz keliu kilometru esanti roju prie vandenyno – idesim nuotraukas, va ten tikrieji Filipinai. Siaip ar taip, nesiskundziam, kad taifuno pavojaus signalas siek tiek pakoregavo musu planus – visu pirma, nakti galejom is balkono stebet nebloga audra (nezinau, laimei cia ar deja, kad taifuno nebuvo – as nebuciau pries ir uz tokius potyrius, butu i kolekcija prie zemes drebejimo Indonezijoje:)), o be to, jei nebutumem strige, nebutumem rade tos vandenyno pakrantes.

Matnog kaimas arba miestelis (Lietuvos mastais butu miestelis, cia jis tikrai kaimas, kai Filipinuose gyvena beveik 100 mln. zmoniu), is kurio keltas plaukia i kita sala, toks dviveidis. Nuejom i viena puse – siek tiek civilizacijos, mazos parduotuveles, daug triraciu motociklininku, siulanciu savo paslaugas, kas antras butinai rekia „Hey, Joe!“ (jus neisivaizduojat, kaip man sita fraze ikyrejo..:) – zodziu, gyvenimas verda.



Netgi savo kavine radau – tik maisto cia neisbandem, per daug itartinai atrode (Filipinuose populiarus tokie „bufetai“ – isverdamas maistas, sudedamas vitrinoje pries akis, jei ateisi tuo metu, kai jis jau atveses ir pastovejes – niekas nepasildys, o maistas cia riebesnis, nei anksciau lankytose salyse – niekur kitur tiek riebios mesos nematem:)


Uztat kitas miestelio veidas, paejus papludimiu i sona nuo musu viesbucio – gerokai idomesnis, bet skurdesnis. Bet cia ir toliau mane sauke „Joe!“ 🙂











Pasiziurekit, kiek zmoniu galima sutalpinti i viena trirati motocikla. Ir cia dar ne rekordas, vienas sutiktas filipinietis-amerikietis sake yra karta suskaiciaves net 23 zmones, nulipancius nuo tokios mazos transporto priemones (tiesa, daugiausiai buvo vaikai).


Kadangi su padoresniu maistu Matnog miestelyje buvo sunkoka (bent jau kol nebuvom rade poros normaliu kaviniu), pirmam vakarui vakarienei is parduotuves nusipirkom konservuotu produktu ir pavalgem balkone su vaizdu i vandenyna – juk jau greit vel reiks namie gaminti ir valgyti, tai pratinames:) Tiesa, puse buvo neskanus – gerai, kad turejom daugiau nei reikia. Tada ir dingo elektra – del taifuno pavojaus visas kaimas 12 valandu skendejo tamsoje, laiku buvom pasirupine zvakemis.


Cia vaizdas pro musu balkona (viesbucio kambarys kainavo 16 doleriu – ir tai cia po ilgu derybu. Keista – nakvyne Filipinuose brangesne, uztat transportas dazniausiai pigesnis, lyginant su kitomis pietryciu Azijos salimis):


Kai Matnog isnarsem skersai isilgai, puse kaimo vaiku jau zinojo musu vardus, sugalvojom panarsyti toliau ir uz 8 km radom 4 nuomajamus namukus ant vandenyno kranto – ten ir nuvaziavom dienai, nes keltai ir toliau neplauke, nors jura jau atrode ramiausiai – saugumo sumetimais nebuvo atsauktas taifuno pavojus.

Dar nuotrauku albume.

Karolis Žukauskas

Karolis Žukauskas

2 Comments

  • jurate

    Tai jie tokiam vadeny su siukslemis maudosi?

    O tas vaizdas is jusu viesbutuko…mmm… Gitana, as irgi tokio noresiu :)Karoli, prigriebk kokia palme, vaziuojam ir pasodinam jiems po langais 🙂

    2009 06 26 at 19:04
  • karolis

    Maudosi salia siuksliu, ypac vaikai – dzin jiems ekologija:)

    Vietoj palmes nebent kokosa parvešim, galesi pasisodint:)

    2009 06 29 at 05:35

Comments are closed here.