Kaip ir visuose Kambodžos miesteliuose, gyvenimas čia sukasi aplink turgų – jis pačiame centre šurmuliuoja.

Gyvenom šalia jo – beje, čia buvo mūsų kelionės rekordas – kambarys vos už 3 dolerius. Neįsivaizduoju, iš kur gali būti tokios kainos – vien mūsų sujungti pakrauti kompas, fotoaparatas, išnaudotas vanduo turėtų daugiau kainuoti… Bet Kambodžoje buvo įprasta – pigiausi ir bene geriausi kambariai, kokius turėjom šitoje kelionėje – nieko nuostabaus, skurdžiausia valstybė. Tačiau maistas čia nebuvo toks pigus (ir mažiau skanus, nei pvz., Tailande). Kaip ir Pnompenyje, turto ir galios ženklas čia – Lexusas užtamsintais langais. Gerai atrodo skurdžiame turgaus kontekste 🙂

O vienuoliai savo rankomis renka senos šventyklos plytas ir matyt ruošiasi naujos statybai:

Vakare bevaikščiodami po miestelį radom mokyklą – užėjom į kiemą pafotografuoti moksleivių:

Ir iškart prisistatė vienas mokytojas – sako, gal turit laisvo laiko? Lyg ir turim, o ką? Pasiūlė mums pravesti anglų kalbos pamoką:) Nors ir pasimetėm, bet nenustebom, nes buvom apie tai jau girdėję – kažkada Dainius kitame Kambodžos mieste Kampote sulaukė tokio pasiūlymo ir sutiko, visai neseniai jo pėdomis pasekė ir Rita su Aisčiu, o dabar ir mes pratęsėm lietuvių pedagoginę veiklą Kambodžoje. Eidami iki klasės, pagalvojom, ką čia per tą pamoką nuveikus, juk nesiruošėm ir neplanavom mokytis vaikų, bet valanda prabėgo gan greit. Mokytojas sako, jog jam svarbu, kad vaikai girdėtų ne tik jo anglų kalbos akcentą, bet ir kitokį tarimą, bendrautų su užsieniečiais ir taip tobulintų savo kalbą.

Tik pamokos metu išsiaiškinom, kad čia privati mokykla, moksleiviai čia mokosi nuo 17 h (iki to laiko mokosi valstybinėje mokykloje). Anglų kalbos pamokos mėnesiui čia kainuoja 4 dolerius – ne visi tėvai ir tiek gali sau leisti.

Prisistatėm vaikams, kas iš kur esam – prašiau žemėlapio, bet mokykloje tokio nebuvo, tai teko improvizuoti – nupiešti pasaulio žemėlapį ant lentos ir pažymėti Lietuvą bei Kambodžą.

Lengva nebuvo – „mūsų“ klasės moksleiviai anglų kalbos mokosi vos antrus metus, tai gan neblogai kalbančių ir aktyvių buvo kokie 4, kiti iš kuklumo arba dėl nesupratimo tylėdavo, kol ko nors neužklausdavau – su klasės draugų vertėjų pagalba atsakydavo:) Dviems aktyviausiems mokytojas (užsukdavo į klasę trumpam) po to parašė didžiausią pažymį – po 50.

Edita „nusiplovė“ nuo mokytojos darbo, palikdama jį man, o pati atsisėdo tarp moksleivių – su dviem iš jų ir prakalbėjo visą pamoką. Sakė, klausinėjo visko – kodėl keliaujam, kur buvom, domėjosi apie Lietuvą ir klausė, jeigu ji taps savo šalies premjere, ar padės Kambodžai?:)

O padėti čia tikrai yra ką. Pakalbėjom su moksleiviais, kuo jie nori būti baigę mokyklą, vėliau ir apie jų svajones. Viskas labai žemiška ir paprasta – daktarai, mokytojai, vertėjai, dar kažkas.. Kažkuri mergaitė turi svajonę nuvykti iki Angkoro – šventyklos, kurioje buvome, kokios 6 val. kelio nuo Kratie. Klausantis kyla noras kažkaip padėti šitiems vaikams, ypač kai žinai neseną Kambodžos praeitį. Nesusipratėliškai pagalvojau, kad sudėsim vaikų nuotraukas į blogą ir duosim jiems nuorodą, galės pažiūrėti ir bent tiek pasidžiaugti – bet tik Edita grąžino mane į žemę, šitie vaikai juk nemoka naudotis kompiuteriu, ką ir kalbėt apie internetą. Taip kažkaip liūdnokai ir palikom mokyklą po pamokos – sunku bendrauti su vaikais, kai tu atvykęs iš sąlyginai visko pertekusio pasaulio, o jie čia dar nelabai žino, kas yra kompiuteris. Nieko, mes sovietmietį atlaikėm ir atsigavom, anksčiau ar vėliau atsigaus ir jie:)

O kitą diena, kaip mums jau įprasta, sėdom ant motorolerio ir važiavom be jokio plano į niekur – po kaimus ir laukus, apžiūrinėdami apylinkes.

Vietiniai čia draugiški – nors ir nemoka nė žodžio anglų kalba, sveikinasi, kažką šypsodamiesi kalba savo kalba. Va su šituo darbininkėliu pabendravom rankų ženklais, parodėm, kad važiuojam aplink, pagyrėm jo sunkų darbą. Šypsosi, kažką atsako savo kalba:)

Matėm gėlavandenius delfinus – čia jie gyvena Mekongo upėje, tai išplaukėm laiveliu iki jų – šokinėja gražiai, bet daugiau nieko ypatingo – per toli nuo jų buvom.

Vėliau vėl atgal kaimo keliais, vaikų-ūkininkų sutikom:

Sustojom prie vieno nuošalaus namo, ženklais paklausėm, ar būtų galima užeiti į vidų, rodydami į fotoaparatą. Aišku sutiko:)

Namo vidus – didelė erdvė, dešinėj pusėj „gyvenamasis kambarys“ – čia turbūt visi turi TV, daugelis ir DVD grotuvus (serialams ir karaoke), kad ir kaip skurdžiai gyventų:

Kitoje pusėje – tiesiog medžiagomis atskirti „miegamieji“ – čia miega visa šeima, kaip supratom, 3 kartos, gyvenančios name:

Ir taip atrodo ištisi kaimai – medinės lūšnelės, pakeltos nuo žemės apsaugant nuo vabalų, gyvačių ir potvynių. Iš vienos pusės neblogai – tokio namo statyboms turbūt pakanka gerų poros dienų:) Kaip tik vietiniame laikraštyje skaitėm apie įdomią „žemės loteriją“, kurią čia organizuoja Pasaulio bankas – neturtingiausios šeimos galėjo užpildyti paraiškas, iš jų buvo atrinkta 500, ir visiems paskirti 1-3 ha sklypai Kratie provincijoje ryžių auginimui.

O po to susipakavom kuprines ir palikom Kambodžos karalystę (oficialus pavadinimas) – kojas keliam į Laosą.

Kambodža vienintelė šalis, kur istorija mums buvo įdomiau nei gamta – gamta čia skurdoka, Laose gerokai įspūdingiau, kaip jau spėjom įsitikinti. Bet pasidomėti raudonųjų khmerų režimu tikrai verta, ką čia ir darėm (skaitėm apie juos knygas ir lygiagrečiai matėm jų palikimą tikrovėje – įspūdžiai tik stipresni).

Ūūūū koks ilgas įrašas gavosi, bet pirmadieniais juk tingisi dirbt, tai paskaitysit:) Kas dar tingit dirbt, galit likusias nuotraukas albume pažiūrėt.

PS: abu Tecius – su Tevo diena!:)