Tvirto sudėjimo ir korpuso fotoaparatas, ištikimai tarnavęs savo šeimininkui beveik 3 metus. Dešimtis tūkstančių kartų teisingai perteikęs vaizdą į skaitmeninį formatą, vykdęs specialiąsias fotomisijas Gruzijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, D.Britanijoje, Portugalijoje, Kipre, Norvegijoje, Ukrainoje, Ispanijoje, Baltarusijoje, Indonezijoje, Italijoje, Latvijoje, Estijoje ir, žinoma, tėvynėje Lietuvoje. Nuolankaus charakterio, kartais triukšmingas, tačiau dažniausiai nuspėjamas ir prognozuojamas. Žuvęs nelygioje kovoje su svetima religija, gėdingai paliktas vienas karo lauke.
Amžiną tau atilsį, Pentax.

Liūdi Karolis, Edita ir visas krikščioniškasis pasaulis

Po oficialaus pagerbimo galim eiti prie detalių. Žodžiu, iš Probolinggo į Balio saloje esantį Denpasar važiavom naktiniu autobusu (košmaras – užsirovėm ant džigito vairuotojo, tai miegot nelabai ėjo – lėkė kaip pamišęs, stabdė, gazavo, pypino visą kelią). Sekmadienį paryčiais 5 val. atvykom į Denpasar, buvo dar tamsu, norim lipt iš autobuso – nėra fotiko dėklo (su visu fotiku ir antru objektyvu). Va tau ir pirmieji avantiūros nuostoliai – supratom, kad buvom apvogti. Greičiausiai už manęs sėdėjusios moteriškės (musulmonė arba induistė, dėl to ir rašau, kad žuvo kovoje su kita religija:) Aš irgi geras durnius, kuprinę pasidėjau prie savęs, Edita savąją prie savęs, o fotiką užkėliau į lentyną virš galvos – matyt išlipant, kol mes pakavomės, pagriebė ir nešė kudašių.

Užliūliuoti ankstesnių įspūdžių normaliai nepasaugojom daiktų, patys kalti, ir nors nelabai ko tikėjomės, kartu su dviem vairuotojais tuo pačiu autobusu nuvažiavom į policiją (prieš tai dar valandą vežiojo keleivius po miestą, po to dar ne į tą komisariatą nuvežė). Susirinko 4 policininkų būrelis, iš jų tik viena mergina šiek tiek suprato angliškai, tai reikalas užtruko. Aptarnavimas ten visai malonus, pergyveno ne mažiau už mus, bet padėti kaip ir nieko negalėjo. Diskutavo jie ten kartu su vairuotojais ilgiausiai, mes nieko nesuprantam, galiausiai ant lapo užrašiau du klausimus, nors atsakymai buvo aiškūs iš anksto: ar yra įmanoma surasti vagį; ir ar yra įmanoma gauti kompensaciją iš autobuso kompanijos (apsimetėm durniais:). Ir šalia prirašiau YES/NO. Policininkė iškart apibraukė pirmą „NO“, dėl antro jie vėl diskutavo keliolika minučių, sako, gausit iš draudimo, autobusas ne prie ko (tas tiesa). Bet fotikas nedraustas, tai padėkojom už nuoširdų darbą ir paprašėm taksi į centrą. Dar po 10 min. pasitarimo jie sugebėjo iškviest taksi, ir visas konsiliumas mus išlydėjo. Sekmadienį 7 h ryto, kai viskas uždaryta, tai 3 val. teko prasnausti parke.

Iš vienos pusės jausmas buvo šlykštokas – žinot, koks būna, kai būni nemiegojęs+sušąlęs+alkanas:) Tai čia panašiai, nemiegoję+apvogti, ir dar karštis. Ir dar fotiką, gaidžiai! Galėjo drabužius ar bet ką kitką, tik ne fotiką (pasų dar būtų gaila:). Pasidžiaugėm bent tiek, kad nei piniginės, nei mobilaus ten nebuvo (kartais eidami į miestą įsidėdavom į fotiko dėklą), o paskutines nuotraukas iš fotiko į kompą perkėliau tame pačiame autobuse – bent jau nė vienos nuotraukos nepraradom! Bet be fotiko keliaut nelabai galėtume, tai spjovėm į vagystę, jei jau sugadino dieną, tai visų 100 dienų neleisim sugadint, ir išmovėm ieškot foto parduotuvės ir normalaus fotiko.

Kas iš tikro buvo visai sunki užduotis nemažam turistiniame mieste Denpasare. Apėjom apvažiavom iš viso gal 6-8 skirtingas foto parduotuves ar prekybos centrus. Mulinių pilna, normalių veidrodinių fotoaparatų gal kokie 5 modeliai ant viso miesto. Pradžioj galvojom vėl apie kokį pigesnį Pentaxą, bet pasirinkimas buvo tik iš Canon ir Nikon kelių modelių. Tai po 4 val. paieškų (ieškojom net internetu, bet š tam kurortiniam Denpasare rasi), galiausiai nusipirkom – leiskit jums pristatyti mūsų naująjį kelionės partnerį Canon EOS 1000D 🙂 Dar buvo 450D, bet kaina perlenkta, o šito panaši kaip Lietuvoje – sumokėjom 1500 Lt. Neplanuotos išlaidos, shit, bet kitaip be šansų. Tai teko perskaičiuot kelionės biudžetą – nupjovėm po 6 dolerius kasdienai, kas nėra labai daug. Tiesa, kol kas nepirkom antro teleobjektyvo, kurį irgi pavogė – be jo negalėsim fotkint tokių kadrų, kaip iš traukinio prizoominant žmones, bet ateity žiūrėsim, gal kur rasim už normalią kainą – labai praverstų (kol kas matėm už ~1000 Lt).

Kai jau rankose pagaliau turėjom fotiką – kitos nuotaikos, pamiršom visas vagystes ir movėm lauk iš mums nesvetingos Balio salos, net ir be vagystės ji mums būtų visai neįdomi pasirodžiusi – didelė Palanga ir tiek, su užlenktom kainom ir įžūliais mikriukų vairuotojais. Salos centre yra ką pamatyti (induistų šventyklos, vulkanas ir tt.), bet iki ten važiuoti reikia mažiausiai apie 80 km, o su jų nepadoriomis kainomis – nu jau ne.

O paskui įžvelgėm netgi nemažai pliusų dėl tokios netikėtos fotoaparatų rokiruotės. Edita džiaugiasi, kad pagaliau aš perėjau prie Canonų ir namie jie bus du, tai nereiks skirtingų objektyvų pirkt (pamenat, dar ginčijomės, kurį vežtis – mano Pentaxą, ar jos Canoną – gerai, kad praradom prastenį, bet likimo ironija nebloga, vis tiek keliaujam su Canonu:) O naujasis Canon 1000D, nors ir ne stebuklas, bet visai normalios kokybės fotkes daro – ir tikrai geresnes už mano senuko Pentaxo. Žodžiu, nėra to blogo, kas neišeitų į Canoną.

Istorijos moralas: durna galva – kenčia kojos arba piniginė. Šįkart kentėjo abu. Bet pamoka gera, ir geru laiku, kada buvo įmanoma problemą gan greit išspręsti (kokioje mažoje saloje nebūtume radę naujo fotiko niekaip). Ačiū tau, o maloningoji kitatikė keleivė iš už nugaros, kad laiku pasidarbavai! Ilsėkis jos rankų ramybėje, Pentaxai 🙂

PS: Anot specialiosios ir vienintelės „Lietuvos radijo“ atstovės Azijos šalims E.G., įtariamieji kol kas nenustatyti, o ir neplanuojama, kad jų apskritai bus. Jos grubiais paskaičiavimais, šio įvykio aukų skaičius pasiekė 4 vienetus – Pentaxas, piniginė ir 2 vairuotojai (užtampėm po policijas).

PS2: Radom kabaka su wi-fi, tai atsinesem cia kompa ir bandysim ikelt fotkiu, bet labai jau letai viskas.