Prieš atvykdami į Palawan salą kelionės pabaigoje (Palawan – didelė pailga sala Filipinų vakaruose), planavom, kad susirasim kokią mažą salą šalia Palawan ir joje praleisim paskutines dienas prieš grįžimą į Bangkoką. Panaršę internete išsirinkom mažą Starfish salą Honda įlankoje (nieko bendro su automobiliais – japoniškai „honda“ berods reiškia „gilus“) , joje labai daug mažų salų. Bet tik atvykę į Palawan salos sostinę Puerto Princesą sužinojom, kad internete mūsų rasta informacija gerokai pasenusi – per kelis metus visos salos Honda įlankoje buvo privatizuotos (!), keliose iš jų įsikūrė prabangūs ir labai brangūs kurortai, todėl skubiai teko keisti planus.

Sužinojom apie šiek tiek toliau nuo Puerto Princesos miesto esančią Coco Loco salą su vieninteliu resortu joje. Rankose turėjom tik lankstuką su kainomis, kurios mums kandžiojosi – 34 doleriai žmogui už nakvynę ir maistą (3 kartus per dieną). 68 $ dviems už parą saloje – tai viršijo mūsų dienos biudžetą, todėl jau buvom nusprendę važiuoti į vieną iš Palawan salos pakrančių viešbučių, bet paskui persigalvojom – kodėl kelionės pabaigoje neturėtume sau leisti mokėti daugiau už mažą salą, kurios seniai laukėm? Tuo labiau, kad kaina didelė tik būnant čia – pagalvojom, kad net Palangoje kainos tikriausiai didesnės, o vaizdo ir maisto juk nesulyginsi.

Taip ir padarėm – 2,5 val. mikroautobusu iki Roxas miestelio, iš kurio mus nuo kranto paėmė bangka (filipinietiški laiveliai su traktorių varikliais – burzgia kaip jie) ir per valandą nuplukdė į Coco Loco salą. Beje, po poros dienų iš Roxas į Puerto Princesą grįžom vėl mikroautobusu, kuriame į 12 vietų sutalpino 20 žmonių (stovimų vietų ten nebuvo, visi kažkaip sėdėjo). Net ant vairuotojo sėdynės sėdėjo dviese – kažkaip sutilpo ir net sugebėjo vairuoti. Bet prie tokių dalykų Azijoje greitai priprantama – svarbu veža.

O sala, jau matėt – nereali:) Kai tik įkėlėm kojas, iškart buvo aišku – buvo verta mokėti tiek nepaisant visų dvejonių. Mums net su oru pasisekė – prieš atplaukiant į salą buvo apsiniaukę, lijo, vos į ją išlipom, dvi dienas kepino saulė, kai išplaukėm – dar nepriplaukus kranto pradėjo lyti.

Mūsų namelis ant vandenyno kranto:

Su labai patogiu pintu hamaku, kuriame galėjom tinginiauti ir dieną, ir vakare:

Veikti saloje nelabai yra ką – bet to ir atvažiavome, tinginiauti. Deginomės (tiksliau tik Edita, bet beplaukiodamas aš nudegiau net labiau, dabar Lietuvoje lupuosi), rinkom visokius koralus ir kriaukles, snorkelinom (kokių nerealių koralų ir žuvų po vandeniu matėm, šakės!), vaikščiojom aplink salą, atoslūgio metu – ir toliau nuo salos jūros dugnu, valgėm labai skaniai, ir tt. – nuobodu nebuvo:)

Potvynio metu (nuo paryčių iki pietų) kai kuriose salos vietose buvo apsemiamas visas paplūdimys, norint apeiti aplink salą, reikėdavo bristi – tuo tarpu per atoslūgį vakare tose vietose jau nebūdavo nė lašo vandens.

Įkišom nosį į salos vidų – ten nieko daugiau, tik palmės. Ir dar keli vietinių nameliai – spėju, beveik visi jie dirba Coco Loco resorte.

Vienas iš sutiktų vietinių salos viduje:

Kol Edita deginosi, surinkau jai tokius „karolius“ – iš kažkokių koralinių darinių, išplautų į pakrantę. Parsivežė į Lietuvą, bet sako, kad tie koralai šiek tiek smirdi, nori išmesti – kol kas neleidau, juk tiek vargau kol surinkau!:) Gal reiktų nulakuoti, dingtų kvapas:)

Benardant visokių grožybių prisižiūrėjom, čia viena iš jūros žvaigždžių – keisti padarai, nei gyvi, nei negyvi:)

Lastai ir akvalangas, tiesa, neįėjo į kainą – bet buvo galima išsinuomoti už 3 $ dienai. Čia visas iš dugno ar pakrantės sukauptas turtas, dalį jo parsivežėm kaip suvenyrus namo:

Maistas irgi buvo žiauriai geras. Kadangi į 34 $ žmogui kainą buvo įskaičiuotas ir pilnas maitinimas, mums telikdavo išsirinkti patiekalus pusryčiams, pietums ir vakarienei – tai ir bandėm visokius skirtingus, nėkart nebuvo neskanu. Bet geriausios buvo krevetės su įvairiais padažais ir daržovėmis. O dar vaizdas valgant – išsinešdavome iš restorano ant vandenyno kranto, gal tai irgi prisidėjo prie maisto skonio:)

Viena iš pietavimo vietų – ši pastogė ant kranto:

Maždaug nuo pietų įdomu stebėti, kaip per atoslūgį gana greit senka vanduo. Iš vienos salos pusės, kur gylis didesnis, lieka normalus paplūdimys, į kurį galima ir su laiveliu atplaukti. Iš kitos pusės, kur gylis nedidelis, vanduo visiškai nusenka ir atsiveria jūros dugnas – ne metras ar du, bet koks kilometras nuo salos tai tikrai! Juo ir ėjom pasivaikščiot – toliausiai nuo salos, labai keistas įspūdis – eini jūros dugnu, savo salą matai tolokai, visokios jūros žvaigždės ar maži aštuonkojukai mėtosi:) Kaip dykumoje – sala už Editos nugaros, ir čia dar nebuvom nuėję pusę kelio nuo salos:

Kelionė jūros dugnu baigėsi kai priėjom vandenį – pradžioje dar buvo galima šokinėti smėlio salelėmis į priekį, bet paskui jau tikra jūra – teko grįžti atgal. O ir šiaip geriau nevėluoti – kažin kaip būtų, jei lauktum potvynio per kilometrą nuo salos jūros dugne – kažin ar spėtum parbėgti, jei vanduo kiltų gan greit:)

Ir galiausiai atgal į Palawan salą, iš kur turėjom skrydį į Manilą – traktoriaus triukšmą skleidžiančia bangka:

Dar daugiau vaizdų iš Coco Loco salos – albume (mes dar šiandien jas žiūrėdami ir atrinkinėdami jau negalėjom patikėti, kad ten dar visai neseniai buvome:)