Po chaotiško eismo, būrio vietinių, lendančių į akis, garsų ir kvapų gatvėse, neegzistuojančių taisyklių ir kitų Indonezijos ypatybių, atvykę į Singapūrą pasijutom kaip radę oazę dykumoje.

Šiek tiek daugiau nei 800 kvad. km ploto (Vilnius su apylinkėmis) su 4,5 milijono gyventojų, sala-miestas-valstybė. Ideali tvarka, spindintys dangoraižiai, nauji automobiliai, jokių motorolerių, metro, parkai, paplūdimiai, muziejai, milžiniški prekybos centrai ir tt. – tikrai, greičiau prabangus Europos miestas nei valstybė pietryčių Azijoje. Kaip Nerijus pavadino – Londonas prie pusiaujo. Pagal tautų kratinį lygiai taip pat – čia sugyvena budistai, induistai ir krikščionys. Vienas iš penkių pasaulio finansų centrų (kartu su Niujorku, Londonu, Tokijumi ir Hongkongu). Po Indonezijos, moterys čia atrodo lyg nuogos – vakare prie klubų,, kavinių ir teatrų prisižiūrėjom daug vietinių su mini sijonais ir didžiausiom iškirptėm – čia tikrai labiau Europa nei ta pati musulmoniška Azija, kurią matėme:)

Vos atvykę susiradom Nerijaus namus, kur ir pabūsim pora naktų. O po to iki nakties turėjom ekskursiją po miesto centrą, įskaitant ir vietinio maisto ragavimą – keletas nuotraukų apačioj. Naktį baigėm su alumi mieste, kuris čia gerokai brangesnis nei Lietuvoje – apskritai, viskas stipriai brangiau nei Indonezijoje ar aplinkinėse valstybėse. Tik ne drabužiai, prabangos prekės ir tt – čia pilna prekybos centrų, net malajai atvažiuoja apsipirkti iš gerokai skurdesnės Malaizijos.

Ryt pratęsim miesto naršymą, o šiandien iš Nerijaus sužinojom daug įdomių ir keistų dalykų apie šitą miestą-valstybę. Čia keletas įdomesnių:

– Automobilių kiekis Singapūre griežtai ribojamas siekiant išvengti kamščių – 14 žmonių turi tekti ne daugiau nei 1 automobilis. Tam skirti leidimai – nori įsigyti automobilį, pirmiausiai turi aukcione įsigyti leidimą jam, kai tik toks atsiranda arba kai vyriausybė parduoda naujus (kaina leidimui pasiekia ir apie 35 tūkst. Lt). Ir tik tada gali pirkti automobilį, kurio kaina praktiškai dvigubai didesnė nei Europoje. Užtat kamščių tikrai nėra:)

– Singapūras turi dvi nacionalines sporto šakas – make money ir shopping. Valdžia, kaip supratom, mąsto kaip geri verslininkai – dėl to ir išaugo tokia oazė Azijoje. Kažkada buvo nuspręsta, kad ateitis – nafta, todėl čia pridygo naftos perdirbimo gamyklų (nors savos naftos Singapūras neturi). Vėliau Singapūro ateitis susieta su finansų centru, dabar jau žvelgiama dar toliau – investuojama į biomediciną.

– Teritorija maža, tačiau nuolat plečiama jūros sąskaita – buvo laikas, kada Singapūras iš Malaizijos nupirkdavo salas, jas nukasdavo ir iš jų plėsdavo savo mažos teritorijos krantus. Malaizija uždraudė Singapūrui supirkti salas, bet jo teritorija vis tiek auga – pvz. šiuo metu ant dirbtinai supiltos salos statomas didžiausias pasaulyje kazino.

– Technologijų čia apstu, viešasis transportas beveik modernesnis nei Europoje, visam mieste po žeme yra prirausta prekybos centrų, požeminių aikštelių, tunelių ir tt.

– Demokratija čia turi ribas – nors valdžioje ta pati partija jau daug metų (nes kol kas tvarkosi gerai), tačiau pokalbiai pasiklausomi, mieste, anot Nerijaus, filmuojama beveik viskas, griežtos bausmės už nusikaltimus (dėl to čia saugu – pernai visam Singapūre buvo tik 27 smurtiniai nusikaltimai). Singapūriečiai aplinkines Azijos valstybes laiko nesaugiomis, ir aišku, neturtingomis – skurdo čia beveik nėra, beveik kiekvienas vietinis turi galimybę įsigyti savo būstą (pagal šį rodiklį Singapūras pirmauja pasaulyje).

– Čia netgi nėra uodų – kad jų neatsirastų, įstatymais draudžiama laikyti atvirą stovintį vandenį (kad ir stiklinėje) – kaimynas paskųs, baudos čia už viską nemažos.

Užteks faktų – tikiuosi, jie padėjo suprasti, kaip kardinaliai pasikeitė mūsų aplinka atskridus iš Indonezijos į Singapūrą. Edita net užsinorėjo čia gyventi – bet grįš į Europą, kur ji dings:)

Viskas, einu miegot, tuoj kelsimės antrai Singapūro žvagyboa dienai – žiūrėti čia yra ką. O dabar gražiai žaibuoja už lango, nors ir nesigirdi.

PS: apie vakaryktes nuotraukas ir „vestuves“ – vaikštom po vienus iš Sumatros medinių rūmų, pasiūlė apsirengti vietiniais valdovų vestuvių rūbais – išbandėm, prifotkino, ir dar 7 dolerius nulupo po to 🙂 Bet vis tiek, „vestuvės“ už 7 dolerius – labai neblogas variantas krizės metu. Nors ir su veidą nusvilusiu ir nesiskutusiu jaunikiu bei baisiai išdažyta nuotaka. Tiesa, ir dar su mažais bateliais abiems:)