Atgal į gamtą – per džiungles, plaustu upe ir ant dramblių
2009 05 23
Viena sutikta vietine mergina Chiang Mai mums sakė – negalėsite sakyti, kad aplankėte Chiang Mai, jei nepadarysite 4 dalykų – neapžiūrėsite miesto, neišbandysite trekingo džiunglėse, neišmoksite gaminti vietinių patiekalų ir nepasiimsite masažo kursų. Komerciškai toks posakis Chiang Mai’uj labai naudingas – tik pirmas dalykas yra nemokamas, kiti, žinoma, kainuoja, bet mes išbandėme. Apie maisto gamybą ir masažą dar kitame įraše, o dabar nuotraukos iš trekingo.
Pasiėmėm vienos dienos, į kurį buvo įtraukta keletas skirtingų atrakcijų. Pasiderėję gavom normalią kainą – diena žmogui už 55 Lt, čia su pietumis pakeliui. Pradėjom kelione su gidu per džiungles (kurios buvo ne tokios įdomios, kaip Taman Negaroje – ten eiti be gido per tikrus atogrąžų miškus buvo ir ilgiau, ir įdomiau, ir sunkiau). Čia buvo, sakykim, nesudėtingas kelių valandų pasivaikščiojimas pusiau džiunglėmis:
Su neblogais vaizdais į krioklius:
Praėjom ir senokai išdžiūvusius ryžių laukus – dabar tik prasidėjo lietingasis sezonas, todėl, matyt, greit bus nauja sėja (per metus jie nuima porą derlių):
Užėjom į skurdų vietinį kaimelį – bet dažnai apsilankančių turistų jis virtęs mažu turgeliu – vietiniai parduoda, ką pagamina. Darbštūs jie, bet kaimelio vaizdas vis tiek toks labiau genčiai tinkantis – kiaulės, vištos kiemuose, čia pat nuogi vaikai laksto, smarvė, skurdūs nameliai:
Praėjom ir senokai išdžiūvusius ryžių laukus – dabar tik prasidėjo lietingasis sezonas, todėl, matyt, greit bus nauja sėja (per metus jie nuima porą derlių):
Tada persėdom ant dramblių – keliavom kartu su amerikiečių šeimyna, tai gavosi trijų dramblių karavanas. Užlipti ne taip ir lengva ant jų:
Mums pasisekė gavome dramblę-mamą, kuriai iš paskos sekė trijų metų drambliukas – visad buvo mūsų pašonėje. Bet kaip ir visi vaikai, nelabai jis norėjo klausyti prižiūrėtojo nurodymams, ėjo kur norėjo, o mama-dramblė sekdavo iš paskos – kartu su mumis ant kupros:) Beje, pradžioje ant dramblio kaklo sėdėjo varovas, bet vėliau pasiūlė man išbandyti – kodėl gi ne, o pats varovas pasiėmė mūsų fotoaparatą ir eidamas priekyje fotkino (žino, už ką gali gauti tipsų:) Bet jausmas tai nieko – sėdi ant jo kaklo, svyruoji su kiekvienu jo žingsniu, prisilaikiau viena ranka, nes dėl jo sekiojimo paskui mažąjį drambliuką, bet kada lengvai galėjau nusiversti per priekį.
Drambliai gudrūs – kai prieidavome taškus, kur pardavinėjami bananai, tiesdavo savo straublius ne link bananų, bet link mūsų – maždaug, pirkit ir šerkit. Tai pirkom ir šėrėm, o kadangi turėjom iškart du dramblius, teko abu ir šerti. Per dieną dramblys suvalgo apie 200 kg vaisių – mes gal kokius 5 kg tik sušėrėm 🙂
Po dramblių dar išbandėm raftingą – plaukimą upe, bet kadangi lietaus sezonas tik prasideda ir upė nebuvo tokia vandeninga ir agresyvi, nelabai čia raftingas buvo – pasirinkom plaukimą ilgu bambukų plaustu. Grįžom kiauriai šlapi – ne tik dėl poros nedidelių kriokliukų, nuo kurių žemyn leidžiantis išsilaikyti plauste vos įmanoma, bet ir dėl kartu plaukusio „irkluotojo“ – pataškė jis tyčia ir mus, bandė mane įmesti, bet pats įkrito.
Visos nuotraukos iš trekingo – šitame albume, o į kitą albumą dar sudėjom nuotraukas iš sekmadieninio turgaus Chiang Mai. Užtikom netyčia, nes gyvenom netoli – sekmadienį uždaro keletą gatvelių miesto senamiestyje, ir priplaukia žmonių – pirkti arba parduoti. Tiesa, masažuotis irgi – tiesiai turguje išbandėm ir kojų masažą (berods 5 Lt už pusvalandį).
O šiandien jau atvykom į Kambodžą – dar vakar vakare buvom pas Rūtą ir Vilių, bet po 15 valandų naktinės ir rytinės kelionės trimis transporto priemonėmis atvykome į Battambang – antrą pagal dydį Kambodžos miestą. Vizų neturėjome, nes žinojome, kad galima įsigyti pasienyje – taip ir padarėme (20 $ žmogui), bet prieš tai dar teko atlaikyti kelis bandymus mus išdurti (net ir oficialių pasienio pareigūnų, prašančių už vizą daugiau, nei šalia parašyta – kai trūko kantrybė ir pradėjom kalbėti piktai, padarė už tikrąją kainą). Lengvas šokas po Tailando, Malaizijos ir Singapūro – vėl grįžom į kažką panašaus į Indoneziją, tik dar skurdesnę šalį, mažiau civilizacijos, daugiau dulkių, o dar visa Kambodžos tragiška praeitis dėl komunistinių Raudonųjų khmerų valdymo. Bet su šarmu – pamatysit.
Ką tik įsitikinau, kad šalis gerokai kitokia – jei Tailande gyvybė miestuose verda beveik ištisą parą, čia ką tik buvau išėjęs į miestą parnešti ko nors valgomo vakarienei (vaisiai nepadėjo). Šeštadienis, 21:30, miesto centras visiškai tuščias. Keli tuk-tuk vairuotojai pasiūlo vairuotojų paslaugas, dar vienas tyliai pasiūlo hašišo, slampinėja kažkokie tipai gatvėmis – pagriebiau porą sumuštinių gatvėje ir grįžau į viešbutį. Joo, čia ne Tailandas, sveiki atvykę į Kambodžą.
PS: Edita išgelbėjo mano super gerus kelioninius šortus – valio! Po motorolerio avarijos jie buvo suplyšę, bet negi išmesi Budos bučinio paliestus šortus:) Susiuvo juodu siūlu (tokį teturim) šviesius šortus – stilinga. Praktiškai čia šortų nirvana pagal budizmą – reinkarnacija į dar geresnius. Dar apie pasikeitimus – Edita išbandė tailandietišką kirpyklą ir atnaujino plaukų spalvą, stebina khmerus dabar savo raudona galva:)
PPS: Rūta, visgi nepalikom pas jus Editos akmens pakabuko – Edita šiandien jį rado mano kuprinėj, nežinau, kaip ten sugebėjo naktį nukišti:)
Keista, kad radot pakabuka – siandien kaip tik ji pardavem vietiniams:)
Ruta (www.rutele.lt)
eina sau nu ir rajunai tie drambliai :>
Jeigu jau irkluotojas taip drąsiai taškosi, kur dėjot fotiką per raftingą?
per raftingą palikom fotiką ant kranto 🙂