Apie vietinę transporto mafiją
2009 04 07
Dėl užtrukusių fotoaparato paieškų, sekmadienį iš Balio salos į gretimą Lombok keltu (4 val. plaukėm) persikėlėm jau beveik naktį, tai dar teko pavargti, kol nuo uosto nusigavom iki artimiausio miesto į hostelį – vietinė transporto mafija ten gerai veikia. Kad būtų aišku, kodėl vadinam mafija, keli realūs pavyzdžiai:
1. To paties Denpasaro autobusų stotyje norim sėsti į autobusą, kuris mus nuvežtų iki kito miesto (apie 2 val. kelio), iš kurio plaukia keltas. Tikrai žinom, kad toks autobusas yra, iš „Lonely Planet“ žinom netgi bilieto kainą – 1,7 dolerio, bet visi iki vieno stotyje mums sako, kad tokio autobuso nėra, ir veža tik mikriukas už 4 dolerius (tokią kainą visi sako tik turistams). Žinom, kad meluoja (vėliau kanadiečiai tą patvirtino – jie užtruko, bet rado tą autobusą), bet net oficialus stoties darbuotojas mus siunčia į mikriuką. Visas tinklas, visi iki vieno žino ką sakyti, jei pasirodys turistai. Nieko nelieka, kaip permokėti ir sėsti į jį.
2. Atsikeliam į Lombok salą 23 val., nuo uosto iki miesto joks transportas nebevažiuoja, stovi pasirengęs ir į mus nusitaikęs tuščias mikriukas. Užpuola iškart penkiese, vos ne tempte tempia sėsti į jį. Valanda kelio iki miesto – 25 doleriai, nors dieną su autobusu galėtum už kokius 5. Po ilgų derybų ir jų artistinių sugebėjimų pavyko numušti tik trečdalį, iki 18 dolerių. Artistai jie – vienas nesutinka nuleisti kainos, prieina kitas – sako ok, aš galiu pasiūlyt geresnę, vos nuleidžia, o veža vis tiek tas pats mikriukas:) Sėdi kaip durnius mikriuke, nervinies, kad permokėjai, bet pakeist nieko negali.
3. Kanadiečiai, su kuriais susipažinom tą patį vakarą, kovojo dar ilgiau. Tą patį maršrutą jiems pasiūlė už 50 dolerių, jie nesutiko ir nuo uosto tamsiomis gatvėmis pradėjo eiti į priekį – gal koks taksi pravažiuos. Tai ta vietinė transporto mafija nusekė iš paskos – du mikriukai ir motociklas. Eini tamsiu keliu – o iš paskos tokia garbinga palyda, sakė, jausmas nekoks:) Pora taksų važiavo pro šalį, kanadiečiai abu juos sustabdė, bet vietiniai abiems taksams liepė neimti keleivių – tie paklusdavo ir nuvažiuodavo. Galiausiai kažkaip sugebėję atsikratyt vietinių palydos, jie pasigavo taksi ir už 10 dolerių atvažiavo į tą patį hostelį, kur ir mes už 18 – ten ir susipažinom su jais.
Psichologiškai tokie šikniai išvargina labiau nei bet kokie keliavimai – žinai, kad permoki, bet nieko negali padaryt, nes kažkaip judėt tai reikia. Kur yra alternatyvos – renkiesi jas, kur nėra – tenka derėtis su tais mikriukais (beje, policija čia irgi panašiai bando baudomis už nieką prievartaut turistus su išsinuomotais motoroleriais). Gerai bent jau tai, kad kitur bus normaliau – sako, čia pagrinde Balio ir Lombok salų bruožas, nes turistų srautai didžiausi čia. Tai va čia viena iš blogesnių šitos kelionės pusių, kurios jūs nuotraukose nematote 🙂
Bet visus nervus nuplovė Gili Trawangan salos vaizdai ir vanduo:)
1. To paties Denpasaro autobusų stotyje norim sėsti į autobusą, kuris mus nuvežtų iki kito miesto (apie 2 val. kelio), iš kurio plaukia keltas. Tikrai žinom, kad toks autobusas yra, iš „Lonely Planet“ žinom netgi bilieto kainą – 1,7 dolerio, bet visi iki vieno stotyje mums sako, kad tokio autobuso nėra, ir veža tik mikriukas už 4 dolerius (tokią kainą visi sako tik turistams). Žinom, kad meluoja (vėliau kanadiečiai tą patvirtino – jie užtruko, bet rado tą autobusą), bet net oficialus stoties darbuotojas mus siunčia į mikriuką. Visas tinklas, visi iki vieno žino ką sakyti, jei pasirodys turistai. Nieko nelieka, kaip permokėti ir sėsti į jį.
2. Atsikeliam į Lombok salą 23 val., nuo uosto iki miesto joks transportas nebevažiuoja, stovi pasirengęs ir į mus nusitaikęs tuščias mikriukas. Užpuola iškart penkiese, vos ne tempte tempia sėsti į jį. Valanda kelio iki miesto – 25 doleriai, nors dieną su autobusu galėtum už kokius 5. Po ilgų derybų ir jų artistinių sugebėjimų pavyko numušti tik trečdalį, iki 18 dolerių. Artistai jie – vienas nesutinka nuleisti kainos, prieina kitas – sako ok, aš galiu pasiūlyt geresnę, vos nuleidžia, o veža vis tiek tas pats mikriukas:) Sėdi kaip durnius mikriuke, nervinies, kad permokėjai, bet pakeist nieko negali.
3. Kanadiečiai, su kuriais susipažinom tą patį vakarą, kovojo dar ilgiau. Tą patį maršrutą jiems pasiūlė už 50 dolerių, jie nesutiko ir nuo uosto tamsiomis gatvėmis pradėjo eiti į priekį – gal koks taksi pravažiuos. Tai ta vietinė transporto mafija nusekė iš paskos – du mikriukai ir motociklas. Eini tamsiu keliu – o iš paskos tokia garbinga palyda, sakė, jausmas nekoks:) Pora taksų važiavo pro šalį, kanadiečiai abu juos sustabdė, bet vietiniai abiems taksams liepė neimti keleivių – tie paklusdavo ir nuvažiuodavo. Galiausiai kažkaip sugebėję atsikratyt vietinių palydos, jie pasigavo taksi ir už 10 dolerių atvažiavo į tą patį hostelį, kur ir mes už 18 – ten ir susipažinom su jais.
Psichologiškai tokie šikniai išvargina labiau nei bet kokie keliavimai – žinai, kad permoki, bet nieko negali padaryt, nes kažkaip judėt tai reikia. Kur yra alternatyvos – renkiesi jas, kur nėra – tenka derėtis su tais mikriukais (beje, policija čia irgi panašiai bando baudomis už nieką prievartaut turistus su išsinuomotais motoroleriais). Gerai bent jau tai, kad kitur bus normaliau – sako, čia pagrinde Balio ir Lombok salų bruožas, nes turistų srautai didžiausi čia. Tai va čia viena iš blogesnių šitos kelionės pusių, kurios jūs nuotraukose nematote 🙂
Bet visus nervus nuplovė Gili Trawangan salos vaizdai ir vanduo:)
Kol kas nepavyko įkelti nuotraukų – ieškosim greitesnio interneto saloje.
Eina sau, baisoka….
uzuojauta netekus pentaxo, bet ir as cia izvelgiu naudos – kai tureit cannon objektyvu, galesiu ir as ju pasiskolint:P labai gerai kad viskas isejo i toki gera:P laukiam nuotrauku!
Romena, kol mes grisim, tikiuosi jau turesi nusipirkus dar koki objektyva, ir mes skolinsimes 😛