Tada nusprendem grizti pusantros valandos atgal, i didesni miesta, ir ten apsistoti nakciai, bet pasirodo, taifuno pavojus gana rimtas, kad ir jokios transporto priemones nebevaziuoja atgal (nors mes spejom atvaziuoti pries valanda). Tai susiradom vieninteli viesbutuka kaimelyje, kainos nemazos (11 doleriu uz kambari), turbut ji ir imsim, tik dar pasideresim, kad gautume kambari su vaizdu i vandenyna – ant kranto stovi. Gerai, kad yra ir viena interneto kavine su pusgreiciu internetu – galesim parasyt apie Manila ir siryt matyta ugnikalni Mayon.

Jau pajutom skirtumus, tarp Filipinu ir kitu pries tai lankytu saliu. Zmones cia labai draugiski, taip nebando apsukti, kaip kai kuriose anksciau lankytu valstybiu, visur sako tikras kainas, nustebom net, kai tiracio motociklo vairuotojas pasiule netgi mazesne kaina, nei mes jam pasiulem:) Bet siaip su triraciu motociklu vairuotojais deretis reikia, bet pradine ju pasakoma kaina nebuna n kartu didesne uz tikraja – tik siek tiek.

Tiesa, viesbuciai cia brangesni ir prastesni (islepino mus Vietnamas, Laosas ir Kambodza), su maistu irgi prasciau – nera tiek uzkandiniu, kiek pvz. Tailande ar Indonezijoje, gatves maisto irgi mazai. Vienas kitas prabangus restoranas, kurie nuolat tusti buna. Viena toki Maniloje isbandeme – gavome tokia lekste juros gerybiu, kad nesugebejome dviese iveikti, bet cia buvo turbut skaniausios juros gerybes, kokias tik esam valge.

Turistu cia beveik nematom – Maniloje buvo, bet irgi ne tiek daug, vos vienas kitas. Matyt del to, kad ne sezonas, be to, Filipinai gana atskirti nuo visos Azijos, tai ne visi iki cia traukia. Demesio stoka nesiskundziam – cia turbut i mus labiausiai ziuri, ir nesvarbu, ar mazas kaimas, ar sostine Manila, kazkaip labai nuziurineja, vaikai ikyriai lenda, vieni tik klausia vardu, kiti praso pinigu. Su pirmais pabendraujam, is antru patys paprasom pinigu – kitaip neatstoja 🙂 Nera problemu susikalbeti nei su vietiniais, nei su vaikais – anglu kalba cia lyg ir antroji valstybine (JAV okupacijos palikimas), uzrasai daug kur angliski, ne visi ja moka gerai, bet siek tiek susikalbeti galima su visais.

Pirmas jausmas, atvykus i Filipinus – patekom i viduramziu Ispanijos ir XX a. antros puses JAV misraine. Ispanai Filipinus valde beveik nuo tu laiku, kai Magelanas plaukdamas aplink pasauli pirmasis juos atrado (cia veliau ir buvo nuzudytas). Ispanu valdymo palikimas labai didelis – pirmiausiai krikscionybe (Filipinai yra vienintele krikscioniska Azijos valstybe), zmones cia labai religiningi – isitikinom sekmadieni braudamiesi per zmoniu minia aiksteje salia baznycios, kurioje vyko misios. Filipinu pavadinimas irgi ispanu sugalvotas – princo Pilypo garbei. Dabartine filipinieciu kalba mums skamba labai panasiai i ispanu – sako, kad ju kalboje net nera tam tikru zodziu, vietoj ju jie naudoja ispaniskus.

O JAV cia itaka turejo praejusiam amziuje, ir paliko ne tik geru dalyku, bet ir blogu – pvz. greito maisto kultura, cia visokiu mcdonaldsu daugiau nei reikia, mazam miestely, kur gyvenom vakar, stovi didelis prekybos centras, pilnas visokiu greito maisto restoranu – normalaus vietinio maisto beveik nera kur gauti, nebent naktiniam turguje. Ryskiausias palikimas – miestuose vietoj autobusu kursuojantys jeepney – dzipiniai, ar kaip cia lietuviskai adaptavus. Idesim nuotrauku, man jie grazus, tai vis fotkinu 🙂 Beje, dar vienas svarbus JAV palikimas – krepsinis, cia jauciuosi kaip Lietuvoje, nes visi pamise del jo, mieste pilna krepsinio aiksteliu (tiksliau lanku bet kur – ant gatves, tvoru, namu sienu). Su vietiniais vaikais jau spejau isbandyti – ant baznycios murines tvoros Manilos senamiestyje:)

Butent del tu paciu amerikieciu vietiniai visur i mane kreipiasi „Dzo“ – paskaiciau, kad taip jie vadindavo JAV misionierius, kurie atvykdavo i sali, tai dabar kiekvienas baltaodis jiems – amerikietis Dzo – as irgi tarp ju.

Dar kazkur skaiciau, kad pries keleta meta filipinieciai buvo pripazinti laimingiausia pasaulyje tauta (kriteriju nezinau). Cia tik irodymas, kad laimingos tautos – nebutinai turtingos (Filipinuose skurdu kaip ir kitus pietryciu Azijoje). Beje, lietuviai, kiek pamenu, labai zemai sitoje lentele buna. Nors skurdo pas mus n kartu maziau.

Jau isbandem vietinius masazus – buvo taip gerai, kad po mazai miegotos nakties as net sugebejau uzmigti, kai masazavo galva – tikiuosi, masazuotoja to nepalaike jos darbo neivertinimu ir neisizeide. Po masazo nuejom i kina, pirma karta sitoje kelione – tame paciame prekybos centre, kuris pilnas greito maisto restoranu. Bilietas 1,5 dolerio, sale kaip Lietuvos kinuose, ziurejom „Angelai ir demonai“ su T.Hanksu, kokie 5 zmones visoje saleje.

Kol rasiau, cia oras pasikeite tris kartus – dabar vel lyja, tik ne taip stipriai, kaip anksciau. Iki siol pasiseke – 3 dienas neturejom ne laso, lyti pradejo tik siandien isedus i autobusa. Eisim kaimo apziuret, tam turim marias laiko. Maciau, kad vandenyno pakrante grazi – nuseta vietiniais skurdziais namukais. Vakar tokia viena pasivaiksciojom – su vaiku palyda.

Va tokia izanga gavosi taifuno deka apie Filipinus – kad suprastumet, kur papuolem, nes cia jau nebe ta pati pietryciu Azija. Ispudziai kol kas labai geri, ir jau gaila, kad daug ko nepamatysim – Filipinam priklauso virs 7000 salu, tai veikti cia butu ka..