09:30
Įsėdom į traukinį dešimties valandų kelionei per visą Javos salą į Surabayą – didelį ir kaip supratau į negražų pramoninį miestą. Bet mes ten neplanuojam užtrukt – viena nakvynė ir ryte toliau link Bromo ugnikalnio. Atstumas iki Surabayos– kokie 700 km. Rinkomės tarp dviejų kelionės traukiniu variantų – ekonominė klasė ir apie 14 valandų kelionė medinėse kedėse už ~3,5 dolerio, arba pirma klasė (jie vadina dar skambiau), už dešimt kartų didesnę kainą – 26 dolerius. Bet kiek paskaitėm ir paklausinėjom apie ekonominę klasę, dingo visos mintys išbandyti ją. Pirmoji klasė čia – įsivaizduokit traukinio Vilnius-Klaipėda bendrąjį vagoną, tik po kokių 10 metų – jis toks gerokai aptręšęs ir nutrintas. Tiesa, yra telikas ir rodo kažką – vis tiek nesuprantam:) Mums sakė, kad maistas čia būna įskaičiuotas, kol kas atnešė tik arbatos ir meniu su kainomis – galbūt nemokamo gėrio ir nebūna:) Užtat turėsim puikią galimybę susipažinti su Indonezijos vaizdais – gamta, pakrantėmis ir miestais. Edita jau užsiima fotomedžiokle – prie lango tyko geresnių kadrų su užtaisytu fotiku 🙂

10:40
Pravažiavom vos daugiau nei valandą, o jau prisižiūrėjom vaizdų. Java neveltui tirščiausiai pasaulyje apgyvendinta sala – gyvenvietės čia ištisai, namai namukai, vienas šalia kito, vienas kitas dirbamos žemės plotas ir vėl skurdžios gyvenvietės. Namai suvargę sukrypę, šalia – vandens tvenkiniai, kuriuos dėl didelės drėgmės tikriausiai galima iškasti tiesiog kastuvu:) Šalia šiukšlynai, kuriuose kažkas kažką degina. Dirbami laukai – žali žali, visi apsemti vandens – augina ryžius ir gal dar kažką. Žmonės dirba įsibridę iki kulkšnių ar kelių, ir, atrodo, su visokiais pirmykščiais įrankiais. Upių vanduo rudas, matosi plaukiojančių šiukšlių – upės jiems, matyt, tarnauja šiukšlių nuplovimui į vandenyną (net ir pačioje Džakartoje tas pats). Bendras vaizdas – palmės, skaisčiai žali laukai, rudas vanduo ir raudonų čerpių stogai.

11:05
Beje, šiąnakt pajutom, kad dar reikės priprasti prie laiko skirtumo – pirmą naktį lūžom be problemų dėl ilgų skrydžių, o šiąnakt atsigulėm vidurnaktį, bet organizmas tebejautė, kad Lietuvoje 8 val. vakaro. Užmigom po 2-3 valandų:) Prabudęs ryte tikėjausi rasti sms su Lietuvos-Prancūzijos rezultatu, bet tuščia – tada supratau, kad Bitė nepriima jokių sms iš Lietuvos, nes nuo nusileidimo nė viena neatėjo. Tai jeigu kas ir rašėt ką – galit kartot emailu. O rezultato taip ir nežinau, ot velnias, rungtynės baigėsi prieš kokias 7 valandas, o aš šitose džiunglėse neturiu net mažiausio šanso jį sužinot. Aaa!!

13:10
Pro traukinio langą vis dar žiūrim kaip filmą. Nuvažiavus pora valandų nuo Džakartos gyvenviečių sumažėjo, daugiau dirbamų laukų, o juose dirbančių vietinių. Galima pamatyti visą procesą – nuo sodinimo (nežinau tik ką jie ten sodina vandeny – ne tik ryžius) iki kūlimo. Kažkokia grūdinę kultūra kula vietoje laukuose – pasitiesa didelę medžiagą, šalia medines kopetėles, ir į jas daužo nupjautus grūdinius augalus. 30 laipsnių karštyje darbas ne koks… O vėliau džiovina šalia namų išpylę visus grūdus. Vietoj traktorių čia tarnauja metalines mašinos ant ratų, stumiamos rankomis – taip, matyt, pjaunami augalai. Bet nuobodu turbūt žemės ūkio vadovėlį skaityt, tai einu toliau fotografuot dirbančius laukuose:) Edita užmigus – atsiima skolą už nemiegotą šią naktį, man įdomiau spoksot per langą. Tiesa, pietus gavom – nasi (ryžiai), ayam (vištiena) ir virtas apkeptas kiaušinis su daržovėm. Mokomės po truputį maisto pavadinimus, nes angliškų meniu nėra, tai tenka rinktis atsitiktinai arba pagal nuotraukas:)

17:00
Saulei leidžiantis (apie 18 h čia jau būna sutemę) ir nebe taip ryškiai šviečiant, žalumos spalvos dar labiau sodresnės atrodo – pamatysit nuotraukose, kiek pavyko prišaudyt per langą. Visai nenuobodi kelionė, kai per langus tiek vaizdų galima stebėti – kai tarsi pirmykštės bendruomenės pagal savo gyvenimo būdą, nors motociklų pilna ir čia (ir dar dviračių). O per traukinio TV gan dažnai leidžia tą pačią vienos Indonezijos partijos reklamą – matyt, valdančiosios, sprendžiant pagal dažnumą. Pusiau muzikinė, banali ir juokinga, tai dar po kokių 30 kartų sakiau garsiai pradėsiu ją dainuot vagone:)

Cia pora nuotrauku, darytu per traukinio langa – ne taip ir paprasta gaudyti zmones, kai traukinys vaziuoja gan normaliu greiciu – 90-100 km/h. Sivakar atrinksim ir sutvarkysim daugiau, veliau idesim i bloga.

O dabar jau esam Surabayoj, interneto kavinej. Is traukiniu stoties nuvarem tiesiai i viena is Lonely Planet rekomenduotu hosteliu ir gavom kambari uz 7 dolerius (per abu). Kaina atitinka kokybe – vonia ir tulikas salia, bet reikia pereiti per kiemeli, kondiskes nera, tai siandien pakepsim:) Primine Kipra, kur viena nakti labai panasiam miegojom – bet ot ne dzin 🙂

Ryt ryte iskart autobusu arba traukiniu mausim link to ugnikalnio Bromo – su persedimu apie 4-5 val. kelio. Tai gretimam miestely ten ieskosim vietos nakvynei ir mastysim, ka daryt su ugnikalniu – galima imti ekskursijas su dzipu ir ten pasitikti saule, neva tada graziausias vaizdas, arba pedinti i kalna pesciomis (o gal i gretima, is kurio gerai matosi ugnikalnis – dar neissiaiskinau detaliu).

Futbolo rezultata suzinojau ka tik internete – negaunu jokiu sms:/ Gaila, galejom bent vienas lygiasias istempt, shit… Tai gerai, kad nemaciau rungtyniu, nervu sutaupiau 😀