Pagaliau buvo pirmoji diena, kada mes buvom nepriklausomi nuo transporto mafijos – nors turejom pasiulymu ekskursijai uz 30-40 doleriu su 2 motoroleriais ir vairuotojais aplink Bukittinggi miesteli po kalnus, bet issinuomavom motoroleri uz 5 $ dienai ir patys viska apvaziavom. Tiesa, norejau motorolerio su automatinem pavarom, bet tokiu cia nera del kalnu, tai teko priprast ir prie pavaru junginejimo – su nostalgija galvojau apie masina, bet kai pripratau – visai gera transporto priemone:) Ir dar – arba vietiniu galvos kazkokios mazos cia, arba mano kazkokia iskrypusiai didele – visos kepures, kiek ieskojau, buvo mazos, o dabar ir tinkamo salmo neradau – gavau mautis maza, tai kaip klounas atrodziau su juo:)

Aisku, kaip jau iprasta, bent jau mazu nuotykiu butinai turejo atsitikt – pries issinuomojant motoroleri, paprasiau, kad parodytu, kaip su situo daiktu elgtis teoriskai, tada sedau ant jo ir isvaziavau isbandyti i miesta – Edita liko laukti nuomos punkte. As biski tolokai nulekiau ir kaip tik laiku pasibaige benzas – tai palikau motoroleri ir pesciom grizau, o Edita jau spejo supanikuot – itikejo pacios susigalvota versija, kad mane sustabde policija, nes isvaziavau be salmo (policija cia turistus del to megsta skalpuoti).

Iskart isvaziavom is Bukittinggi – pro kanjona siaurais keliukais zemyn, po to is kanjono vel aukstyn, pro vietinius kaimelius, vis sustodavom padaryt nuotrauku, kol pasiekem galutini planuota taska – kalno skardi, nuo kurio atsiveria tolimas vaizdas i dideli ezera. Kaip tik ryt planuojam didesni zygi su motoroleriu iki jo, ir aplink ji (38 km aplink ji apvaziuot). Kartu dar zada prisijungt sveicaras ir iranietis, su kuriais susipazinom musu hostely. Iki to ezero nera tiek toli, gal koks 30-40 km, bet reikia nusileisti nuo kalnu – ten yra 45 „U“ raides formos posukiai (kazkas suskaiciavo). Gerai bent tiek, kad kalnuose pries posukius mikriukai papypina – isgirsti, ir traukiesi i siauro kelio sona, nes juk motoroleris neturi jokiu teisiu pries mikriuka..:)

Apie kelione po kalnus nera daug ka ir pasakoti – reikia ziureti vaizdus. Kai pamatem vakare nuotraukas kompe, net siek tiek nusivylem – gyvai daug graziau atrodo. Toks civilizacijos uzkampis – mazi kaimeliai su karvemis, besigananciomis beveik ant kelio, jau matyti zemdirbiai, kruvos moksleiviu, griztanciu is mokyklos. Ir beveik visi iki vieno butinai pasisveikina – „Hello!“, jei spejam atsakyti tuo paciu ar bent pamojuot ranka – prapliumpa juoku – ufonautai su jais pasisveikino! Cia turbut panasiai, kaip kokiam giliam Lietuvos kaime juodaodis prajotu zirgu – tiek vaiku, tiek suaugusiu susidomejimas didziulis. Taip ir cia – nuklydom is sonus, uzkampius kalnuose, kur zmones kitokios spalvos odos gyvai gal ir nemate, paprasyti nufotografuoti juokiasi, sulekia kaimynai – ivykis kieme. Bet leidziasi fotografuojami:)

Gyvenam hostelyje, kurio seimininkai – vokietis pensininkas Ulrichas ir vietine indonezijiete. Vokietis labai idomus zmogus, turi hobi – 3,5 metus sudarineja Sumatros detalu zemelapi GPS imtuvams, kai pabaigs, patalpins internete, kad bet kas galetu pasinaudoti. Pasakiau, kad turiu pasiemes GPS imtuva, iskart paprase atnest apziuret – taip ir susirenka is keliautoju duomenis apie nuvaziuotus kelius, ir kelia i kompa. Deja maniskis netiko – neturiu laido ir netrackinau visos keliones. Dar idomiai pasnekejom apie 2004 m. cunami, kai zuvo beveik 300 tukst. zmoniu – Sumatros sala tada labiausiai nukentejo. Kai sedi Europoj – tragedija, bet toli, kai esi cia, visai kitaip ziurisi cunamio nusiaubtu vietu nuotraukos. Daug kur ir iki siol negyvena zmones. Pasakojo, kad jie pas save namie ta Kaledu ryta juto zemes drebejima, po kiek laiko per televizija pranese, kad del cunamio zuvo 6 zmones. Ir tada kas pusvalandi prisidedavo po nuli gale – 60, 600, 6000, 60000, kol pasieke apie 250000. Idomu butu nuvaziuoti i Sumatros siaure, kur labiausiai nusiaube cunamis – bet iki siol daug nera atstatyti tiltai, imanoma tik motociklais su vietiniu laiveliais persikelti. O siaip jie jau iprate prie zemes drebejimu cia – paskutinis didelis buvo pries pora metu.

Turim dar dvi dienas cia – abi turbut ir lakstysim motoroleriu, geriausia laisve:) O sestadieni ryte isskrendam i Singapura – Nerijus laiku pranese apie akcija, tai gavom pigius bilietus, po 35 $. Ta proga, kad nebevairuosiu siandien ir greit miegot, einu isgert alaus (ipratom eiti su vistomis iki 23-24 h – ot pasikeite rezimas, kai 18 h cia jau tamsu, tai norisi ryte nepramiegot nieko. Cia +4 valandos, lyginant su Lietuva). Alaus jie cia turi tik viena rusi („Bintang“), nera superinis, bet per dvi savaites pripratau – Svyturiu patapo.

PS: Esam beveik kilometro aukstyje kalnuose – cia vesu!!