Rusnės saloje galima nusėsti kokiai savaitei – ten tikrai ramiau nei kitoje marių pusėje kokioje Nidoje, o poilsis ne ką prastesnis turėtų būti, ir gražių turizmo sodybų pilna. O dar va tokių bažnyčių rasti galima – čia pačiame Rusnės miestelyje.

Iš „užpakalio“ ji net gražesnė 🙂

Šalia jos jau pamiršau kuo Rusnei svarbaus vokiečio Anckerio kapas – pagooglinkit 🙂

Senovinė žvejo sodyba – dabar muziejus, kurio vienintelis darbuotojas pagyvenęs diedukas, kai mes atvykom, kaip tik pietavo ir siūlė ramiai palaukti. O po to į kiekvieną paprastą klausimą apie muziejaus eksponatus atsakymus pradėdavo fraze: „Kantrybės, viskas bus pasakyta.“ Pasakydavo po ilgos įžangos.

Kabantis ir gerokai patręšęs tiltas Rusnės saloje per vieną iš Nemuno atšakų – Žydrūno Savicko svorio asmenys prieš lipdami ant jo lentų turėtų pasitikrinti kišenes, ar neturi kokių daiktų, bijančių vandens.

Apžvalginis bokštelis visai netoli marių – jos matosi pro meldus ir nendres. Itin mažo svorio asmenims lipti į viršų nerekomenduoju – nupūs vėjas.

Rusnės uostadvaris ir švyturys prie jo:

Uostadvario muziejus, kuris mums buvo užrakintas:

Čia jau klasika – Ventės ragas, kuriame ekskursijų metu pabuvojo tikriausiai pusė Lietuvos mokyklų (jaučiu, konkuruoja su Kryžių kalnu, Trakų pilimi, Kauno zoologijos sodu ir Vilniaus Akropoliu). Gražus vaizdas iš švyturio – įsilipkit.

Tušti paukščių žiedavimo tinklai:

Pasivaikščiojimo į marias takelis:

Kuris puikiai tinka išsiskalbti batams:

O dabar visi, kas dar nebuvot Švėkšnoj, pažadat, kad nuvažiuosit ten kada nors – buvom ne pirmą kartą, bet kiekvieną kartą kažką naujo randam. Gražus miestelis, su didele akmenimis grįsta turgaus aikšte centre. Sinagoga, pora bažnyčių, pora dvarų ir vandens malūnas – pakankamai gėrio kaip tokiam nedideliam miesteliui 🙂 Dar ten kažkur liaudiškai tariant, durnynas, bet nematėm (pabijojom, kad ilgesniam laikui liksim).

Bažnyčia apynaujė (~100 m.), bet savo dydžiu verta katedros vardo. Kaip tik prieš ją matosi tiltelis virš kelio (kelias apačioje, nesimato) – čia dvarininkas pasidarė sau tiesiausią shortcut’ą iš dvaro į bažnyčią (turėjo teisę – nes pats tą bažnyčią statė).

Beje, čia turbūt vienintelė Lietuvos bažnyčia, kuri yra transporto žiede – aplink ją kelias sukasi ratu. Įsivaizduoju, kaip neblogai atrodytų Vilniuj kokiam Minsko žiede pastatyta bažnytėlė :)) O Švėkšnos bažnyčios vidus – sakau, vertas katedros vardo 🙂

Va tas lieptelis virš kelio – dvarininkai juo grįždavo į šalia esantį dvarą. Ir dabar dar gali grįžti – sakė, kad vasara iš JAV čia atvažiuoja viena dvarininkų palikuonė, kuriai dabar priklauso dvaras.

Būtent dėl to jis neseniai surestauruotas buvo:

Neblogas neveikiantis galvažmogis saulės laikrodis priešais dvarą – čia tikriausiai nepageidaujamų lankytojų atbaidymui skirtas:

Tvenkinio saloje prie dvaro – skulptūra, kuri turbūt todėl ir išliko, kad saloje – vandalai tingėjo plaukti iki jos.

Toliau nuo centro senesnė akmeninė Švėkšnos bažnyčia:

Prie turgaus aikštės – buvusi sinagoga. Lokacija tinka visokioms maximoms – keista, kad dar nenupirko 🙂

Dar toliau radom vandens malūną, kuriame dabar viešbutis ir restoranas veikia:

Ir čia jau visiškai pamiškėse radom dvarą, apie kurį anksčiau net nežinojau. Lentelė prie jo skelbė – Vilkėnų dvaras ir parkas, 1897 m. Kažkas šviežiai jį surestauravo, gražiai gyvens, krūvą pinigo už šildymą mokės.

That’s it. Varykit į pamarį.

ps: šiandien supratom, kad baigėsi kol kas ilgiausia vasara mūsų gyvenime – šiemet mums ji prasidėjo kovo 31 d. Baisu! 🙂