Bandžiau internete iškapstyti info, ar kur nors yra paskaičiavimai, koks miestas pagal muziejų ir meno galerijų skaičių (arba plotą, tenkantį vienam gyventojui), pirmauja pasaulyje. Neradau, bet nenustebčiau, jei toks būtų Paryžius – arba bent jau būtų top trejetuke. Neveltui lankomiausių pasaulio muziejų 10-tuke yra du (kai kurie šaltiniai nurodo net tris) Paryžiaus muziejai.

Pirmoje lankomiausių pasaulio muziejų sąrašo vietoje – Paryžiaus Luvro muziejus (bet dydžiu jis atsilieka nuo Sankt Peterburgo Ermitažo). Neabejoju, kad per ilgą jo istoriją tikrai turėtų būti žmonių, išprotėjusių nuo per ilgo spoksojimo į šio muziejaus eksponatus – jų čia tiesiog gerokai per daug, kad visus aprėpti ir protu suvokti. 35 tūkstančiai visokių meno kūrinių – kažkur skaičiau, kad reikėtų net 9 mėnesių, jei norėtum tik užmesti akį į kiekvieną iš Luvro eksponatų. Mes šį smagumą turėjom prieš kelis metus – supranti, kad Luvras laiką valgo valandomis, todėl šįkart nebėjome. Įdomu ir begalės gerų eksponatų, bet prieš lankantis reikėtų suplanuoti, kokio laikotarpio meno kūrinius nori apžiūrėti, ir atėjus kulniuoti tiesiai į tą galeriją ar koridorių milžiniškuose Luvro rūmuose. Kitaip tave tiesiog suvalgys Luvro juodoji laiko skylė 🙂

Vienas iš naujausių ir gerokai kitoks – Branly muziejus.

Kitoks, nes orientuotas ne į Europos kultūrą – čia gali pamatyti beveik visų pasaulio kraštų pirmykštį (ir dabar dar egzistuojantį) meną – Amerikos indėnų, Azijos, Okeanijos, Afrikos tautų. Net ir iš išorės muziejus kitoks – kai kur su tokiomis apželdintomis stačiomis sienomis 🙂

Pasakoti daug čia nėra ką, nes reikia apžiūrėti savomis akimis – aišku, dar įdomiau tas kultūras pažinti gyvai (radom pažįstamų eksponatų iš Pietryčių Azijos), bet ir kažkur Europos viduryje prancūzai suteikia neblogą galimybę. Apie įdomų ir interaktyvų pateikimą turbūt kalbėti neverta – tą turi visi įdomesni ir naujesni Europos muziejai. Svajoju kada nors į kelioliką autobusų surinkti visų Lietuvos muziejų darbuotojus (išskyrus kelių gerų išimčių – Grūto, Europos parko, iš dalies ŠMC ir KGB muziejaus Vilniuje) ir išvežti kelių savaičių ekskursijai po geriausius Europos muziejus. Kad savo akimis pamatytų, jog muziejus gali dirbti ne tik kaip biurokratinė įstaiga nuo 8 iki 17 h, kad kai kurie dirba net naktimis (jų metu eksponatus leidžiantys apžiūrėti net su alaus buteliu ar vyno taure rankoje, įsigytuose čia pat esančiame laikiname bare – realus faktas iš vieno Neapolio modernaus meno muziejaus), kad būna įvairių lankytojų pritraukimo dienų, kad net ir brangiausi eksponatai gali būti fotografuojami (nes vis tiek kiekvieno iš jų nuotraukų jau pilnas internetas), kad interaktyvumas gerokai padidina muziejų patrauklumą lankytojams, kad muziejų parduotuvėse galima pardavinėti ne tik 5 atvirukus ir 3 brošiūras, kad prie eksponatų rašomąja mašinėle mažiausiu įmanomu šriftu atspausdintas ilgas aprašymas lietuviams yra neįskaitomas, o užsieniečiams nesuprantamas, nes be vertimo, ir taip toliau – galėčiau tęsti ilgai, bet vis tiek muziejai čia neskaitys.

Grįžtant prie Branly:

Kai kurios Afrikos kultūros garbino ir tokias būtybes 🙂

O keičiamojoje muziejaus ekspozicijos dalyje sutikom šiek tiek pažįstamą kultūrą – kinų Peranakan puošnų stilių, kuris paplitęs Singapūre, iš dalies ir Indonezijoje.

Kitas Paryžiaus gėris, į kurį galėčiau eiti nors ir kiekvieną kartą atvykus į Paryžių – Pompidou centras (su Editos šmėkla):

Nes jame modernaus meno – nuo kavinių interjerų iki žinomiausių ir keisčiausių eksponatų.

(šitą paskaitykit – įdomi moterų menininkių manifestacija prieš vyrų įsigalėjimą mene ar net Oskaruose:)

Tiesa, ne ką mažiau meno, tik šįkart liaudies, šalia Pompidou centro:

O čia centre aptikom turbūt kažką panašaus į vilnietišką Fluxus ministeriją (tik spėjam iš pastato papuošimų).

Dar vienas vertas dėmesio ir kurį galim drąsiai rekomenduoti – fotografijos muziejus.

Buvo ir nesudominusių darbų, bet viena autorė – japoniška prancūzė Kimiko Yoshida mums abiems žiauriai patiko, nereali jos autoportretų kolekcija ir kreiva mano fotografija:

Foto mėgėjams tikrai verta dėmesio pasižiūrėti jos svetainėje – šios serijos autoportretų kolekcija. Dar labai gerų darbų buvo olando Koos Breukel ekspozicijoje (irgi galit rasti jo svetainėje). Ir jų kontekste visiškai prastai, bent jau mums, atrodė garsusis mados dizaineris Karlas Lagerfeldas – lik prie mados, nefotografuok, senuk 🙂

Beje, tik grįžęs į Lietuvą atradau, kad yra Paryžiuje ir dar vienas fotografijos muziejus – šis labiau susijęs su fotografijos istorija (ko tikėjomės iš pirmojo, bet neradom jame). Ir neveltui – Prancūzija, ir pats Paryžius, su fotografijos istorija turi daug bendro. Pirmoji nuotrauka 1826 m. buvo padaryta Prancūzijoje (papildom po Agnės komentaro – Chalon mieste, kur ir buvo padaryta pirma nuotrauka, dabar yra fotografijos istorijos muziejus – atrodo, vertas dėmesio). O pirmasis kada nors fotografijoje įamžintas žmogus – Paryžiuje, 1838 metais, šiame kadre:

Įdomi jos istorija – kadangi eksponavimo laikas buvo daugiau nei 10 minučių, judrus Paryžiaus bulvaras nuotraukoje liko vos su vieninteliu pastebimu žmogumi – batų nuvalymo laukiančiu paryžiečiu, kuris turbūt karste vartytųsi dar ilgai, žinodamas, kad tokiu 10 min. stabtelėjimu netyčia įėjo į fotografijos istoriją. Beje, įdomumo dėlei – kai kurie ekspertai ginčijasi, kad šioje nuotraukoje ne jis vienas yra įamžintas, o iš viso net 4 asmenys. Sunkiai, bet rasti juos įmanoma, ar bent jau įtarti, kad ten žmonių siluetai, galit pabandyti 🙂

O jei Paryžiuje dar mažai meno – nuo jo neina pabėgti net gatvėse 🙂 Užtat kokia gera ne šių laikų muzika! 🙂

(+ Paryžius dieną, Paryžius naktį.)

[ir visos kitos mūsų kelionės po Europą]